Dažnai įvairūs festivaliai, vadovaudamiesi rinkodaros taisyklėmis, uždarymo renginiui stengiasi pasiūlyti ką nors išskirtinio - kas įsirėžtų į atmintį ir verstų laukti kitų metų festivalio. Šių metų „Sirenos“ stipriausiai iššovė pradžioje, tarptautinę programą atidarydamos Milo Rau spektakliu „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“. O pabaigė gana kukliai meninio rezultato požiūriu, tačiau drąsiai ta prasme, kad suteikė sceną kūrybiniam eksperimentui. Nors patys eksperimentuotojai - portugalų aktorius ir režisierius Jorge Andrade ir lietuvių kompozitorius Jonas Jurkūnas - išvadų savo atliktu kūriniu nesuformulavo, į jų pasirodymą įdomu pažvelgti kaip į gairę, nurodančią, kokiomis kryptimis galėtų plėtotis scenos menas artimiausioje ateityje.
(1) Tyrimas kaip kūrybos metodas
Mažesnį ar didesnį tyrimą menininkas atlieka visada - prieš imdamasis kūrybinio darbo, kūrybos procese, o galbūt ir apmąstydamas pasiektus rezultatus, žiūrovų reakcijas. Tačiau pastaruoju metu itin išplito tyrimais paremti spektakliai, kur tyrimas tampa ir impulsu, ir medžiaga. Šio reiškinio priežasčių paieška - atskira tema, tačiau galima numanyti, kad tai susiję ir su meninio tyrimo, ne tik kaip akademinio, bet ir kaip meninio reiškinio, įsitvirtinimu, ir su dabartį reflektuojančių pjesių stoka, ir su įsigalėjusia praktika tekstą arba dramaturgiją kurti čia ir dabar, ir su apskritai meno temų išplėtimu. Menas visais laikais buvo būdas tyrinėti pasaulį, tik dažniausiai tai darydavo savo srities, t. y. meniniais, metodais, o dabar menininkai godžiai skolinasi kitų sričių ir disciplinų metodus - be abejo, juos pakeisdami ir pritaikydami savo tikslams.
„Blood Stories“ kūrėjai užsibrėžė tikslą panagrinėti žmonių kaip individų ir sykiu kaip tos pačios rūšies atstovų panašumus ir skirtumus. Jorge Andrade ir Jonas Jurkūnas savo eksperimentą pradėjo nuo DNR testo, kuris leido sudaryti itin platų giminės medį. Spektaklio aprašyme pateiktas „tyrimo protokolas“ ir tai, ką pamatėme ir išgirdome spektaklyje, šiek tiek skiriasi, bet teatro scena - juk ne mokslo laboratorija, tad nesikabinėsime, ar tikrai įvyko vietinės bendruomenės vakarėlis su istorikais, antropologais ir genetikais. Įdomiausia vis dėlto Andrade pasakojamos istorijos apie tai, kaip jis bandė užmegzti kontaktą su savo trečios, ketvirtos ar penktos eilės pusbroliais ir pusseserėmis. Tos istorijos jau priklauso kūrybos, o ne tyrimo sferai, ir tas šiek tiek nuvilia, nes „tikri faktai“ jaudina labiau už fikciją. Žinoma, ir dokumentinis kūrinys niekada netampa objektyviu tikrovės atspindžiu, ir gali atsitikti taip, kad fiktyvus talentingo menininko sukurtas pasaulis apie tikrovę pasako daugiau nei realių įvykių kronika. Tačiau Andrade istorijos nėra tokios įtraukiančios, kad galėtum neapgailestauti dėl to, kad jos „netikros“.
Pasitelkiant technologijas scenoje imituojami pokalbiai su skirtingose pasaulio kampeliuose gyvenančiais tolimais giminaičiais. Prašoma prisistatyti, papasakoti apie savo šeimą, vaikystę. Ką žmogus renkasi paminėti trumpai prisistatydamas - daug pasako apie tai, kaip jis suvokia save ir savo vietą pasaulyje. Skirtingos religijos, skirtingi įsitikinimai, skirtingos vertybės, tokios skirtingos, kad dėl tų skirtumų kyla karai ir smurto protrūkiai, - o mokslas rodo, kad visus šiuos žmones sieja kraujo ryšys. Konstruodamas savo pasakojimus, Andrade taip pat atskleidžia, kad nei kraujo, nei virtualūs ryšiai neapsaugo nuo vienatvės. Sužinome, kad šmaikščiausias ir daugiausiai saviironijos turintis pusbrolis eksperimento metu nusižudo.
(2) Realybės takumas
Tikrovė ir fikcija, dokumentika ir vaizduotė, žmogaus kūryba ir dirbtinis intelektas, fiziškumas ir virtualybė - šiuolaikiniame scenos mene, orientuotame į jusliškumą ir patyrimą, šios plotmės ne oponuoja viena kitai, bet yra susipynusios ir persiklojusios. „Blood Stories“ - puikus to pavyzdys. Technologijų įtaka scenos menui, be abejonės, ateityje tik didės ir bus eksperimentuojama su realybės patyrimo formomis. Atitinkamai turėtų stiprėti ir spektaklių interaktyvumas, - tai galėtų reikštis ne būtinai tiesioginiu publikos įtraukimu, bet galbūt kūrinio atvirumu ir interpretacijai, ir patyrimui. Ne visiems „Blood Stories“ komponentams apgalvoti, matyt, pakako laiko, ir spektaklis labiau primena eskizą, tad galima pasigesti nuoseklesnės ryšio su publika dramaturgijos.
(3) Skirtingų disciplinų susiliejimas
Nors „Blood Stories“ - bendras aktoriaus ir kompozitoriaus darbas, iš esmės tai - monospektaklis. Jonas Jurkūnas dalyvauja spektaklyje, tačiau atlieka beveik vien techninę funkciją, parinkdamas garso įrašus. Jis ir pasislėpęs po kostiumu ir kauke. Turint omenyje naudojamas technologijas, gali kilti mintis, kad muzika, pasitelkiant įvairius algoritmus, kuriama čia ir dabar, tačiau galų gale elektroninė muzika įtraukiama į pasirodymą įprastu būdu. Liko neišnaudota erdvė reikšmes ir patyrimus galintiems praplėsti vaizdo įsiveržimams - ekranas daugiausia imitavo kompiuterio ekraną (beje, spektaklis buvo vaidinamas angliškai be vertimo).
Scenos meno prigimtis iš esmės tarpdisciplininė, o šiandien gal jau reikėtų sakyti, kad disciplinos kategorija apskritai nėra aktuali. Aktoriai ir režisieriai bendradarbiauja su įvairiausių meninių (ir ne tik) profesijų atstovais, drąsiai žengdami į vienas kitų kompetencijų teritorijas. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dažnai šie mainai nėra lygiaverčiai: atlikėjais kitų specialybių kūrėjai tampa gerokai dažniau nei aktoriai, sakykime, - garso ar vaizdo menininkais. Čia iškyla aktorinių įgūdžių klausimas - kokio atlikėjo reikės ateities scenos menui?
-----
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
