Užsiplieskus scenos šviesoms galima išvysti eile išdėstytas viengules lovas, dominuojančias pilkšvą bei baltą spalvas. Taip iš Rusijos į Jaunimo teatrą atvykęs režisierius Valerijus Griško, statydamas spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“, interpretuoja beprotnamį, o šviečiančios grotos (scenografas Artūras Šimonis), matyt, simbolizuoja jame įsivyravusią nelaisvę. Grotos buvo įspūdingos ir prieš keletą metų šiame teatre Jono Vaitkaus statytame spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, o peršviečiama uždanga, ant kurios matyti vaizdai, galėjo žavėti to paties režisieriaus spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“. Dabar grotos ir uždanga drauge, ir tai dar labiau stiprina nelaisvės įspūdį, - tad kodėl ir ne?
Tuomet vienas iš pacientų, nebyliuoju apsimetantis Vadas Bromdenas (Jurgis Damaševičius), pradeda mąstyti, o jo mintys sklinda per kolonėles iš įrašo. Po šios surastos „subtilios“ idėjos ir toliau seka vien tik lengviausi sprendimai, kurių nelabai yra prasmės vardinti; visai nebesinori pykti ant scenografo, nes jeigu vienas turi teisę neatsakingai turkšti, logiška, kad tokią pat teisę gali turėti ir visi kiti. Visgi atrodo, kad šia teise labiausiai naudojasi režisierius, nes, kad ir kaip bežiūrėtum, pamatyti čia bent kokį režisūrinio piršto pakrutėjimą beveik nepavyksta. Nebent tai galėtų būti koncepcija „kaip perskaityti „Skrydį virš gegutės lizdo“ be menkiausios fantazijos“.
Kai spektaklis statomas nepamirštant ta pačia literatūra paremto filmo, atrodo logiška būtų pasinaudoti tam tikromis, vien tik teatrui būdingomis priemonėmis. Tačiau scenoje tenka išvysti vien tik iš gūdžių laikų atkeliavusį literatūrinį teatrą. Nežinau, kaip smarkiai reikia pasitikėti savimi, aktoriais ir publika, kad nutartum, jog virš dviejų valandų trunkantis pokalbis ant lovų su keliais pasišokinėjimais galėtų išlaikyti žiūrovų dėmesį. Geriausiu atveju galima orientuotis tik į tą publikos dalį, kuri šios pjesės siužeto dar nežino, nes išgirsti Dale´o Wassermano pjesės tekstą jo dar negirdėjusiems verta. Teksto pateikiama kiek įmanoma daugiau, atsisakant nebent tokių epizodų kaip pasiplaukiojimas laivu, kuriam jau reikėtų išeiti už palatos ribų, - tai jau reikalautų kažkokio sprendimo. Tad gal dėl noro sutalpinti visko kuo daugiau, tylos pauzių beveik nebuvo. Aktoriai nuolatiniu plepėjimas tarytum vis skubino vyksmą, kuris vis vien, atrodė, vos slenka, kaip dažniausiai ir nutinka kai keliaujama viena linija ir nieko neakcentuojant. Išlieka vienintelis tokio pasirinkimo privalumas - šio spektaklio niekas negalėtų apkaltinti siužeto painumu, net ir tas, kuris dalį laiko būtų pramiegojęs. Tačiau norėtųsi tikėtis, kad ne daugumai žiūrovų priimtinas nuo mąstymo išlaisvinantis variantas.
Nieko keisto, kad dėmesio centre visuomet buvo aktoriai. Tačiau sunku išskirti kurį vieną dėl iš visų pusių sklindančio vaidybos deklaratyvumo. Visi čia rodo kurią nors vieną vaidinamo bepročio paciento (ar gydytojo) spalvą. Kadangi aktoriai parinkti pagal jų išorinius duomenis, stengtis per daug ir nereikėjo, beliko tik sakyti tekstą pagal sau priimtiną šabloną. Vėlgi negalima pykti, nes nuolat plepant sunku būtų išplėtoti kiek gilesnį psichologinį portretą ar aiškesnį tarpusavio santykį. Visi taip ir liko su savo charakteriais kas sau, atkreipdami vienas į kitą dėmesį nebent vien tik tuo pačiu deklaratyviu principu, kaip, pavyzdžiui, reikšmingu galvos pasukimu.
Visoje šioje košėje negalima buvo nepastebėti vieno, - paciento Bilio Bibito (Simonas Storpirštis) jautrumo ir tuo pačiu aktoriaus jautrumo savo kuriamam personažui. Tad jeigu šioje ligoninėje ir išryškėjo kokia nors tragedija, tai buvo asmeninė Bilio Bibito. Nes tik pjesės paviršiumi kuo patogiausiai, lakstinėdamas pirmyn atgal ir pakiliai maldamas liežuviu nardo aktorius Andrius Bialobžeskis, vaidindamas šios vietos naujoką Rendlą P. Makmerfį, aplink kurį sukasi visas veiksmas. Nors iš pradžių ir trikdė jo vis kartojamas šaižus „che che che“, Keno Keisey romane įvardintas kaip skaidrus, nuoširdus juokas, tačiau čia natūralus juokas netyčia imtų ir nuskambėtų kaip pažeidžiantis tiksliai nustatytas spektaklio ribas.
Liūdno komiškumo bei logikos stokos suteikia Seselės Retčed, vadinamos Didžiąja seserimi vaidmens paskyrimas aktorei Aušrai Pukelytei (šį vaidmenį atliks ir aktorė Aldona Bendoriūtė). Aktorei nieko negalima prikišti, o ir trumpam atvykęs režisierius per tokį trumpą laiką gal negalėjo pastebėti, kad kažin ar įmanoma užgožti joje glūdintį švelnumą. Be abejo, jeigu režisūriškai nebūtų einama lengviausiu keliu, šios aktorės duomenis būtų galima kuo įdomiausiai išnaudoti ir šiam vaidmeniui.
Sunku atsikratyti vienos asociacijos - galimybės šią paviršutinę psichiatrinę ligoninę suprasti ir kaip teatro, kuriame ji pateikiama, metaforą. Ir kai Seselė Retčed sušvelnintu tonu pacientams, lyg mažiems vaikams, sako „šaunuoliai“, ima kilti noras ir man sakyti „šaunuoliai“ tokiu pačiu tonu, - kad ir už tai, jog išmokta mintinai tiek žodžių. Ir pamiršti visus pajėgiam teatrui keliamus reikalavimus, kurie jau buvo bepradedą grįžti po Tomo Jašinsko spektaklio „Keturiais vėjais“.
