Kartą klausiaũ kolegos pasakojimo apie jo vadovaujamo padalinio darbuotojų susitikimą, kuriame niekaip nepavyko nuodugniau aptarti profesinių problemų ir apsvarstyti jų sprendimo būdų.
Vietoj to susirinkusieji liejo asmenines nuoskaudas ir kolega suprato, kad kol žmonės neišleis prikauptų nemalonių patirčių, jų galvose neatsiras vietos platesnio lauko įžvalgoms. Kitaip sakant, savo nuoskaudų neiššnekėjęs žmogus sunkiai gebės spręsti kitiems aktualias problemas.
Šią istoriją prisiminiau spektaklyje „Jūrinės šviesos“, kurį Jonas Tertelis pastatė Klaipėdos jaunimo teatre. Klaipėdos ir klaipėdiečio tapatybę kvestionuojantis ir formuojantis kūrinys paremtas su uostamiesčiu susijusia dokumentine medžiaga (dramaturgė Kristina Steiblytė), kurios svarbi dalis - nuo centro nutolusių rajonų gyventojų pasakojimai.
Daugumą jų sieja tik veiksmo vieta, kartais - laikas ir jūros bei jūreivių motyvai. Pastarieji skamba ir ironiškai, nes per spektaklį išgirstame nuogąstavimą: Klaipėda nėra vien tik uostamiestis! Tikrai ne vien: „Jūrinėse šviesose“ girdime istorijas apie kriminalinę situaciją dešimtajame dešimtmetyje, apie kadaise vykusias diskotekas, apie išsipildžiusias svajones ir tas, kurios patikėtos pildyti vaikams, apie nelaimingus atsitikimus, net apie miesto herbo paieškas.
Struktūriškai istorijos sujungtos pristatant spektaklį kaip viešą diskusiją kultūros ir jos reikšmės miestui temomis: į salę besirenkančius žiūrovus parteryje pasitinka visus diskusijų stereotipus įkūnijantis Paulius Pinigis. Sunku nesijuokti iš personažo, šimtus kartų girdėtomis ir naudotomis frazėmis aiškinančio kultūros svarbą ir demonstratyviai ateinančio pasakyti „tikrąją tiesą“: visi daug kalba ir nieko nedaro.
Toks monologas tampa spektaklio įvadu: personažas galiausiai paskelbia, kad prieš priimant sprendimus turi būti suteikta galimybė išsisakyti visiems klaipėdiečiams. Frazė tarta ironiškai, tačiau būtent tai ir vyksta „Jūrinėse šviesose“ - po monologo išklausome stereotipų apie klaipėdiečius tirados, o tada patenkame į asmeninių įvairių uostamiesčio gyventojų istorijų virtinę.
Taip spektaklis tampa išsisakymu, reikalingu, kad diskusijos apie miestą ir kultūrą pagaliau taptų prasmingos. Galima romantizuoti, kad būtent žmonės ir istorijos yra miesto ir kultūros pagrindas. Tačiau savaime jie netampa bendruomenėmis - tam būtina įdėti sąmoningų pastangų, panaudoti atitinkamus gebėjimus.
Tikėtina, kad būtent todėl „Jūrinės šviesos“ tapo jaukiu, mielu, šviesiu vakaru, papasakojusiu daug istorijų, tačiau nedaug atskleidusiu apie pasirinktus objektus - Klaipėdą ir jos rajonų gyvenimą. Galbūt Klaipėdos kraštas paprasčiausiai nėra problemiškas, priešingai, nei siūlo minėta stereotipus pristatanti scena. O galbūt kūrėjų pašnekovai nepateikė arba neleido viešinti konfliktiškesnės medžiagos.
Šiuo atžvilgiu sėkmingesnis pavyzdys atrodo 2018-aisiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre J. Tertelio pastatyta „Nežinoma žemė. Šalčia“ apie Šalčininkų gyventojus, kurių kasdienybė tampriai susijusi su kontrabandos procesais. Nors spektaklis pasakojo ne vien apie tai, ši aplinkybė įžiebė natūralų konfliktą - kaip gyventi žmonėms, gimusiems ir augantiems nusikalstamumo pritvinkusiame krašte?
„Jūrinėse šviesose“ taip pat atsigręžta į nusikalstamumą, tačiau uostamiestyje jis buvo aktyvus nepriklausomybės pradžioje ir tai buvo santvarkos pasikeitimo, todėl - visos šalies problema. Be to, spektaklyje tai nuskamba kaip nedaug bendra su šia diena turintys praeities įvykiai.
Vis dėlto, yra auditorija, kuriai „Jūrinės šviesos“ gali būti patrauklios ir be konflikto. Tai - klaipėdiečiai, menantys miesto istorijas, pastatus, įstaigas. Žmonės, patys buvę ar šiandien esantys pasakojimų dalimi, todėl tam tikra prasme išsisakantys drauge su spektaklio istorijų herojais. Kitame krašte gimusiam ir užaugusiam žiūrovui, ne itin gerai susipažinusiam su uostamiesčio objektais, netenka patirti atpažinimo, kuriuo neabejotinai džiaugiasi klaipėdiečiai, girdintys puikiai pažįstamus pavadinimus ir prieš akis išvystantys savo pačių patirtis aptariamose erdvėse.
Ne mažiau džiaugsmo žiūrovams gali suteikti tipizuoti personažai (juos vaidina Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Paulius Pinigis, Simas Lunevičius, Rugilė Latvėnaitė ir Donatas Želvys), ryškinantys charakteringesnius savo prototipų bruožus ir dėl to tampantys komiški bei patrauklūs. Personažų kaita spektaklyje leidžia keliauti laiku, pažinti skirtingo amžiaus bei įsitikinimų klaipėdiečius ir suvokti, kad nors laikai keičiasi, žmonės lieka tie patys. Nepriklausomai nuo naujų taisyklių ir diegiamų įpročių, ankstesnės asmeninės patirtys niekur nedingsta ir kartu su savo šeimininkais toliau formuoja naujais principais valdomą miestą.
Tik kokią Klaipėdą formuoja mažiau matoma jos visuomenės dalis, „Jūrinėse šviesose“ lieka neaišku. Suprantame, kad čia gyvena krūva neišklausytų žmonių, kurių vieni jaučiasi patyrę neteisybę, kiti su nostalgija mena pajūryje praleistas jaunas dienas, o kai kas iki šiol pasiklydę nusikalstamo kiemų gyvenimo vertinimuose.
Ir tai būdinga daugybei kraštų, kurių gyventojų istorijų klausyti būtų taip pat įdomu, kaip „Jūrinių šviesų“ herojų pasakojimų. Tad, nepaisant to, kad spektaklis paremtas dokumentine medžiaga, čia didesnį įspūdį kuria ne surinkta informacija ir jos interpretacija, bet jauki atmosfera, dinamiška muzika ir mirksinčios (jūrinės?..) šviesos.
