 |
| Netikėčiausia buvo aktorės Dianos Anevičiūtės suvaidinta Karalienė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Balandžio 19 d. įvykusi Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir OKT/Vilniaus miesto teatro bendra premjera „Bembilendas“ galėjo tapti sprogimu senokai apmaurėjusiame lietuviškame teatre. Spektakliui buvo pasitelktos visos stipriausios „Molotovo kokteiliui“ būtinos dalys: dviejų skirtingus meninius polius reprezentuojančių teatrų koprodukcija, skirtinga ir stipri kūrybinė komanda: scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkas Zane Pihlstromas (JAV), kompozitorius Gintaras Sodeika, šviesos dailininkas Bryanas Kelleris (JAV). Dvi stipriausios jėgos – režisierė Yana Ross ir dramaturgė Elfriede Jelinek.
Nacionaliniame dramos teatre kritikai turi keletą galimybių išgirsti „tautos balsą“ apie vakaro reginį: viena jų – pastovėti eilėje prie moterų WC. Antrą vakarą, bandydama išspręsti „Bembilendo“ lygtis, nusprendžiau pasiklausyti „tautos“ – tikėjausi žiūrovių lūpomis gauti matyto pusantros valandos reginio apibrėžimą. Kaip visada kantrios ir inteligentiškos moterys bandė suprasti ir įvertinti. Vyravo dvi nuotaikos – džiugesys, kad neatsivedė į brutalų spektaklį vaikų ar anūkų, matyt, perspėjo savisaugos instinktas, neleidęs patikėti džiaugsmingu spektaklio pavadinimu ir atsainiu žvilgsniu neužfiksavęs afišose pavaizduotų kraujyje išmaudytų vaikiškų žaislų. Kita dalis žiūrovių konstatavo: juk dramaturgė Jelinek – Nobelio premijos laureatė! Daugiau pridurti lyg ir nėra ką – tokios premijos kaip įspaudas patvirtina vertę.Apie Jelinek galėčiau šnekėti valandas. Man jos gautas Nobelio įdagas tik patvirtino – ši autorė geniali. Perskaičiusi visus geriau ar prasčiau į lietuvių kalbą išverstus rašytojos kūrinius, fiksavau lietuviškoj spaudoj pasirodančią rašliavą apie Jelinek asmenį: jie kas kartą patvirtindavo – ji nesikeičia, jos pozicija – tylios teroristės; į savigriovą linkusios teroristės pozicijos nepakeitė nei premijos, nei socialiniai, politiniai išpuoliai. Pagal Jelinek romaną sukurtą filmą „Pianistė“ galima vertinti įvairiai, bet nesutikau nė vieno, užmiršusio save žalojančios herojės, kurios misija – tapti naujųjų laikų Atpirkėja. Neseniai paaiškėjo, kad lietuviai prastai išvertė šį Jelinek romaną, stebuklas, kad režisierei pavyko nušlifuoti „Bembilendo“ vertimą, pasitelkus vertėjus – Dangę Čebatariūtę ir Antaną A. Jonyną.
Mūsų teatras daugelį metų su retom išimtim neatiduoda didžiųjų scenų naujai, šiuolaikinei dramaturgijai, jai lieka jei ne griuvėsiai, tai kokia nors kukli Mažoji salytė. Nacionalinis „Bembilendui“ atidavė didžiąją sceną, pasitikėdamas ne tik Jelinek, bet ir režisierės Yanos Ross tikėjimu bei žinojimu, ko ji nori iš pjesės. Režisierė viename interviu prisipažino, kad Jelinek pjese „vaikščiojusi tarsi nėščia kone metus, žaidusi su ja, šokusi“. Rezultatas – senokai Lietuvos teatre matytos aštrios, atviros teatrinės formos, mintį provokuojantis, vizualiai pribloškiantis spektaklis. Retas teatrinis įvykis – „Bembilendo“ kraujyje ir purve išmirkyti teatriniai „paveikslėliai“ ne emocijų gniaužtais (kaip įprasta) spaudžia žiūrovų gerkles ar širdis. Anaiptol, spektaklis – vertingiausias apeliacija į žiūrovo protą, jis verčia karščiuoti smegenis, verčia spręsti lygtis su daugybe nežinomųjų, atsakyti į nepatogius klausimus, išviešina religinius ir politinius marazmus, socialinių, rasinių žmonių grupių ir lyčių kovos beprasmybę, medijų ir visokios komunikacijos išsigimimą bei nepakantumą, pakeltą kvadratu.
Kaip maurai sujudėjo viena lietuviško interneto svetainė, žurnalistams „paleidus antį“, kad premjeroje skanduojama lietuviška klasika – vaikiška skaičiuotė: „Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom, imkit vaikai pagaliuką ir...“ Iš konteksto išplėšta frazė sukėlė komentarų bangą – didžioji dalis piktinosi spektaklio kūrėjų nekorektiškumu, kita dalis laistė žydus pamazgomis, šlykščiausius antisemitinius komentarus svetainės redaktoriai ištrindavo. Dėsningas skandalas ir jo atoveiksmis į Nacionalinio didžiąją salę padėjo surinkti daugiau žiūrovų.
Teko girdėti, kad Nacionaliniame teatre „Bembilendo“ aktorių komanda buvo vadinama „purvo grupe“. Režisierė atsirinko stiprius, atsidavusius kūrybai ir netikėtai atsiskleidusius aktorius. Spektaklis įrodė, kad Nacionalinis teatras turi gyvybės ir semiasi jėgų iš aktorių talento. Užteko fanatiškai profesijai atsidavusios ir aiškią teatrinę filosofiją išpažįstančios režisierės, ir nuo trupės lyg kas dulkes nubraukė. Aktoriai pademonstravo, kad, net nelabai suprasdami ar sutikdami su dramaturgės pozicija, gali dovanoti žiūrovams kūrybos džiaugsmą ir sukurti tokius vaidmenis – perliukus, kokių niekas iš jų nesitikėjo. Man spektaklyje netikėčiausia, jautriausia buvo aktorės Dianos Anevičiūtės suvaidintos Karalienės vaidmens linija. Milžiniškos vaikų žaidimų aikštelės skardinėje masėje labiausiai pažeidžiamas ir gyviausias D. Anevičiūtės personažas tapo raudona prasmine gija, jautria ir maudžiančia pasaulio siela, už rankos vedžiojančia ir bandančia paguosti aktoriaus Mariaus Jampolskio vaidinamą sintetinį Naujojo Pasaulio dievą, šou vedėją ir vieną iš didžios vaikų smėliadėžės personažų – artistą stebėtoją, gožiamą kitų personažų kareiviškai vaikiško žiaurumo.
„Bembilendą“ žiūrėjau ir balandžio 20 dieną, žiniasklaidai išskandavus „antisemitinį“ spektaklio motyvą. Grįžtant namo, šalia Vilniaus dailės akademijos grafitais nuteptų sienų pulkas jaunų skustagalvių negarsiai pasimėgaudami dainavo: „Vivat Adolfas Hitleris...“ Jaunuoliai, švenčiantys Hitlerio gimtadienį XXI a. Europos užkampyje, tapo paskutiniu šūviu iš šio spektaklio apkabos. Lietuvių skustagalvių daina ir amerikietės Yanos Ross spektaklis – lyg dvi plačiai atmerktos akys, žiūrinčios į tą patį po mūsų pasaulį strakaliojantį gėdos, karo ir menkystės dievą.
