Vilniaus „Lėlės" teatre buvo parodytas nedidelis, bet labai reikšmingas siurrealistinis spektaklis „1 for 2" („Vienas dviem"), pagal garsaus absurdo literatūros klasiko Samuelio Becketto pjesę „Komedija".
Spektaklis peržengė realistinio mąstymo tradiciją, būdingą absurdo teatrui, ir šmaikščiai, išradingai įsibrovė į siurrealizmo pasaulį. Trys aktoriai - Vera Rozanova, Jūratė Trimakaitė ir Lucas Prieux - įkūnijo svajų visagalybę. Atsiplėšę nuo erdvės ir laiko ribų, šie jauni lėlių teatro kūrėjai tarytum įsiskverbė į žmogaus sąmonės paraštes.
Pateisinta gera mokykla
Prancūzijos Šarlevilio-Mezjero nacionalinės lėlių teatro meno mokyklos auklėtiniai - rusė, lietuvė ir prancūzas - sukūrė hibridą, neatsisakydami jaunystės infantilumo, baimės suklysti, rizikos. O svarbiausia - pademonstravo, ką reiškia „gera mokykla". Pateisintas jos vardas. Kita vertus, žinant, kad vyresnės kartos lietuvių režisieriai taip pat daugiausia mokėsi ne Lietuvoje, kad toji kultūrinė „kraujomaiša" pagimdė neįtikėtinai talentingų hibridų, žvelgdamas į šį tandemą, mąstai apie kultūrinių tradicijų įtaką atsirandant gyvajam teatrui.
Trisdešimt žiūrovų - per porą metrų nuo vaidybos aikštelės. Spektaklio pradžia - ne tik infantili, bet ir provokuoja atmetimo reakciją. Rodės, dar minutėlė, ir iš salės teks išeiti. Rodės, kad tai bus „neskanus", „nevalgomas" spektaklis, tačiau tai buvo tik maža kūrėjų bomba, kurios sprogimas tiksliai ir labai profesionaliai apskaičiuotas. Trys kūrėjai - tačiau tai nėra vien bendras darbas. V.Rozanovos režisūrinis indėlis labai didelis, nes spektaklis apgalvotas, savarankiškos dramaturgijos. Nors stilistiškai sukurtas lyg iš stambių potėpių, tai netrukdo atsirasti jautriems, jaudinantiems dalykams. „1 for 2" - tai ne S.Becketto interpretacija, o bandymas savarankiška teatro kalba S.Becketto veikėjus į uždarą teatro erdvę „įmesti" be jokių paaiškinimų, be asmeninių istorijų, be atminties. Spektaklio kūrėjai nesirengia ko nors aiškinti. Užsidėję brechtiškas kaukes jie stengiasi ištraukti svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus.
Įdomioji gyvenimo dramaturgija
Jauni menininkai prabilo apie jiems rūpimus „mažus" dalykus, tačiau netruko jais sudominti ir žiūrovus. Kalbėdami apie meilę, aktoriai su nemaža humoro doze, neatsisakydami mūsų amžiui būdingo kičo elementų, atskleidė subtilias žmogaus sąmonės puses. Išsvajota meilė, mylimasis lovoje, svajonių šalis Paryžius, pietūs prie nėriniuota staltiese dengto staliuko, gražus namas, raudona mašina, geras veislinis šuo ir nešvarių kojinių krūva. Čia prasideda įdomioji gyvenimo dramaturgija: gulintis lovoje vyras stuobrys, kitos moters likimas tas pats - ji siekia to paties vyro, bando jį suvilioti, draudžia jam kištis į jos gyvenimą; šokis su peiliais, absurdiškų situacijų lyg sapnų vėrinys, - visa tai artima pasąmonės srautui, o šiame spektaklyje pasąmonė yra ne tiek įkvėpimo šaltinis, kiek realaus veiksmo pagrindas. Todėl iš pažiūros vyraujantis nesąmoningumas tampa rimta gyvenimo filosofija.
Kodėl tai yra lėlių teatras? Kodėl tai rimtas spektaklis suaugusiesiems? Pirmiausia dėl to, kad jis yra profesionalus. Tai nėra „tarpdisciplininis" ar dar koks nors spektaklis, jis sukurtas valdant savo amatą ir maksimaliai išnaudojant išradingumą. Čia kiekvienas daiktas, kiekvienas butaforinis objektas ar natūralistinis rekvizitas įgyja tiek gyvybės, kad žvelgdamas į žaislinį namą, mašinėlę ar mažą šuniuką nesunkiai vaizdą perkeli į realybę. Šis objektų ir pavienių detalių „sugyvinimas", optinis vaizdų „išdidinimas" įmanomas ne dėl atsitiktinumų, o perpratus profesijos pagrindus. Spektaklių stilius priklauso ne vien nuo paskirų menininkų individualybių, bet ir nuo to, kokiu keliu pasuka vienas ar kitas kūrėjas. Jeigu jis geba pasirinktas režisūros priemones naudoti tikslingai, skverbdamasis ne vien į savo išmonę, bet ir į esminį statomo kūrinio lauką, kiekvieną kartą gali rastis nauja spektaklio prasmė, kai atskiri žodžiai ar reikšmės tampa tik pagalbine priemone.
Gyvesnis už gyvuosius
Nesavanaudiškas žaidimas pareikalavo iš aktorių grimo, kuris juos unifikuotų, apibendrintų, paverstų marionetėmis. Tai, kad dviejų mylinčių moterų vyras yra lėlė, spektaklį tik sušildo ir suteikia begalę humoristinių atspalvių. Nesinori teigti, kad daugelis vyrų yra trafaretinė būtybė, kurios pilve telefonas, o už jo - skylė, kuriam vos nuobodžiai prašnekus, tuoj pat raudonais siūlais užsiuvama burna... Gyvybės šiame kūne beveik nėra, tačiau dviejų „mylimųjų" dėka jis tampa gyvesnis už pačius gyviausius.
S.Beckettas norėjo likti nepastebimas tiek gyvenime, tiek po mirties. Kūrėjai šią būseną pateisino. Nutolę nuo autoriais remarkų, nuo paties teksto tiesmukumo, jie teatro kalba sugrįžo į literatūrą. „Per visą vaidinimą aktorės žvelgia į žiūrovų salę. Jų veidai tokie beamžiai ir bebruožiai, kad, rodos, susilieja su urnomis. Tačiau jokių kaukių", - rašė S. Beckettas. Urnų scenoje nėra, rekvizitinių kaukių taip pat nėra, tačiau aktoriai su vaidybos kaukėmis, sukurtomis iš mimikos ir jausmo.
„Vienas dviem" - spektaklis, kai fantazija realesnė už tikrus vaizdinius, kai realūs vaizdai gretinami su nerealiais sapnais, erotinėmis fantazijomis, o viskas susiejama koliažo principu. Čia sapno ir realybės ribos natūraliai išnyksta.
Vilniaus „Lėlės" teatre prieš pusantrų metų buvo pastatyta siurrealistinė lėlių drama - Guillaume'o Apollinaire'o „Teiresijo krūtys". Išradingas spektaklis sulaukė gerbėjų ir į lietuvių teatro istoriją įėjo kaip pirmas pavyzdys, sukurtas pagal garsaus prancūzų siurrealisto pjesę.
