Didžiąja tituluota premjera Klaipėdos muzikiniame teatre įvyko. Aplodismentai nutilo, bet jais dar lis - greičiausiai Giacomo Puccini vienaveiksmių operų „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ diptikas taps „kasiniu“ spektakliu. Argi ne puiku 25-metį skaičiuosiančiam teatrui?
Klaipėdos muzikiniame teatre plušėjusi ir galbūt naujas kolektyvo kūrybines ambicijas pažadinusi režisierė Yana Ross drauge su savo kūrybine komanda (scenografu Marijumi Jacovskiu, videodailininke Egle Eigirdaite, dailininke Jolanta Rimkute, teatro vyriausiuoju dirigentu Dainiumi Pavilioniu) dėl objektyvių priežasčių „ignoravo“ kompozitoriaus pageidavimą neskaidyti jo sukurto triptiko (melodrama „Apsiaustas“, drama „Sesuo Andželika“, komedija „Džanis Skikis“), tačiau ne vieną sezoną trunkantį intymų dialogą su publika turi galimybę užmegzti ir diptiko teisėmis: žiūrovui, skyrusiam teatrui vos pustrečios valandos, suteikiama galimybė pasižiūrėti dvi kontrastingas operas ir išgyventi „dviprasmiškus“ jausmus (ir nusibraukti ašarą, ir skaniai pasijuokti).
1916-1918 metais sukurtos operos (Giovacchino Forzano libretas) muzikinio teatro scenoje atrodo pakankamai šviežios: komedijoje „Džanis Skikis“ išjuokiamas žmogaus godumas ir pavydas egzistuos dar po šimto metų; netrūks ir žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių ieškančių dvasinės ramybės, atgailaujančių už nuodėmes, gydančių sielą ir protą - tokių, kokie susirenka operoje „Sesuo Andželika“.
Operos istorijoje „Džanis Skikis“ visada sulaukdavo daugiau dėmesio nei „Sesuo Andželika“, tad režisierė išsikėlė uždavinį - reabilituoti, iš naujo atskleisti „Andželiką“. Pastarosios operos interepretacija, kaip teigia daug keliaujanti ir svetur nemažai spektaklių sukūrusi Yana Ross, absoliučiai nauja (sėslus raštininkas to nepatikrins): vienuolyno skliautus ir celes keičia katalikų bendruomenės reabilitacijos centro patalpa, kurioje moterys valgo, žiūri filmus, žaidžia stalo žaidimus, kuria rankdarbius, dalinasi savo lūkesčiais ir rūpesčiais. Būtent čia nesantuokinio kūdikio susilaukusi jauna moteris (Andželika - solistė Loreta Karkauskaitė) iš aristokratų šeimos kankinasi atplėšta nuo vaiko; čia glaudžiasi mergina, kamuojama minties, kad ji nevaisinga arba neteko kūdikio (sesuo Dženoviefa - Judita Butkytė); čia po septynerių atkaklaus tylėjimo metų apsilanko Andželikos teta kunigaikštienė (Aurelija Dovydaitienė) ir galutinai sutriuškina pasmerktą, atstumtą jauną moterį.
Operos veiksmą režisierė vysto gilindamasi į personažų psichologiją, todėl išvengia muzikinio teatro scenai nesvetimos statikos (kai veiksmas tik „išdainuojamas“). Viskas vyksta it realybėje - natūraliai, nenutrūkstamai; kiekvienas scenoje esantis personažas - individualybė, žinanti savo siekius. Kita vertus, muzikinio teatro scena - ne kino filmas, kuriame svarbiausią kadrą (sceninio vaizdo dalelę), norimą veidą ar ašarą jame reikiamu metu priartina kameros objektyvas. Todėl vietomis susmulkėjama: judesiais, krebždesiais, antraplanėmis mizanscenomis užverčiami pagrindinę liniją brėžiančių monologai, atlikėjų duetai, jų konfliktai, vidinis sąryšingumas (turiu omeny Andželikos ir Dženoviefos dvasinę bendrystę).
Statydama operą „Džanis Skikis“ Ross nusisuka nuo stanislavskiškosios metodikos ir naudoja commedia dell´arte principus, tad drauge su režisiere romantiškai „kanonizavęs“ Andželiką žiūrovas metasi į žavių godūnų, trokštančių ką tik mirusio turtuolio giminaičio Buozo Donačio palikimo, glėbį; jis bloškiamas į linksmos bufonados, parodijos, dinamiško veiksmo sūkurį. Veikėjai - simpatiškos karikatūros, kreivi veidrodžiai, parodijuojantys aristokratų, notarų, gydytojų manieras, kostiumus, moralines silpnybes ir pan. Dešimt nuolat scenoje dirbančių atlikėjų maloniai džiugina išraiška, organika, dėmesingumu vienas kitam. Jie žino, ką daro ir, atrodo, jiems malonu tai daryti. Mizanscenos kupinos azarto, stilingos, šmaikščios (kad ir dailiai įkomponuota citata iš filmo „Titanikas“); visuma, kurios reikšminga dalimi tapo Marijaus Jacovskio scenografija ir Jolantos Rimkutės kostiumai, maloni akiai, - vienas kito verti menininkai sukūrė patogią, jaukią aplinką atlikėjų talentams skleistis.
 |
| „Džanis Skikis”. Nuotraukos iš Klaipėdos muzikinio teatro archyvo |
Šiame pastatyme - it savame kostiumėlyje - jaučiasi solistė Aurelija Dovydaitienė, „Andželikoje“ kurianti tetos kunigaištienės, „Skikyje“ - Dzitos vaidmenį: stotinga, elegantiška, manieringa solistė tiesiog pasmerkta kurti „aristokratiškus“ vaidmenis. Diptike ji tokius ir vaidina. Abu, tiesa, neperžengia ribos, kurią įveikę gautų ženkliuką su užrašu „nauja“, bet spektaklį praturtina išdidžios, valdingos, kategoriškos moters paveikslu.
Mindaugas Rojus, atliekantis Džanio Skikio vaidmenį, kuria įdomų, gyvybingą personažą, „įsisavinusį“ (kaip ir skaniausius palikimo kąsnelius) geriausias atlikėjo savybes: malonaus tembro balsą, nuoširdumą, gyvą reakciją į veiksmą, spontaniškumą, žaismingumą (kuris retkarčiais pakiša koją jam kuriant dramatinį vaidmenį). Vaidmens erdvė jam leidžia ne tik demostruoti talentus, bet ir maloniai koketuoti su publika - tą jis moka, publikai tai patinka.
Plastiška, lanksti, organiška, be jokios abejonės, išvaizdi, aiškiai artikuliuojanti solistė Judita Butkytė puošia ne vieną pastatymą. Akivaizdus jos talentas gyventi tiek dramatiškame, tiek komiškame amplua skleidžiasi ir sesers Dženoviefos bei Lauretos vaidmenyse. Tiesa, „Andželikoje“ kuriamas paranojiškų minčių apie kūdikį kamuojamos merginos paveikslas mažumėlę forsuotas, raiški muzikinė linija kontrastuoja su fizine raiška.
Andželikos vaidmenį kurianti Loreta Karkauskaitė visų pirma paperka nuoširdumu ir santūrumu - jaunos moters, netekusios vaiko, sielvartą ji perteikia be rėksmingo dramatizmo, isterijos ar skulptūriško monumentalumo. Vaidmuo netolygus, vietomis nuobodokas, bet nuosekliai vystomas pasiekia finalą tinkamai parengtas „nusižudyti“ (Andželika, vildamasi danguje susitikti su mirusiu sūnumi, išgeria nuodų).
Beje, kūrėjai diptiko privalumu laiko ir skirtingas spektaklio sudėtis (Skikio vaidmeniu „dalijasi“ Mindaugas Rojus ir LNBOT operos solistas Arūnas Malikėnas, Andželikos vaidmenį kuria net trys solistės - Loreta Karkauskaitė, Loreta Ramelienė ir Aistė Širvinskaitė), nekartojančias kokios nors bendros vaidmens schemos, o kuriančias savąją vaidmens versiją ir naują sceninio veikalo kokybę. Laiko pa(si)tikrinti bus.
Dalindamasis mintimis apie savo darbą šiame pastatyme scenografas Marijus Jacovskis užsiminė netraktuojąs jo kaip išskirtinio darbo bendrame asmeninės kūrybos kontekste. Drįsčiau manyti, kad ir diptikas negalėtų būti vadinamas novatorišku. Veikiau - įtaigiu, elegantišku, ne tik profesionaliai „sukaltu“, bet dar ir gyvu, kalbančiu esamajam laikui - kitaip tariant, be nafatalino kišenėse.
