Veikiausiai būtų tiksliau pradėti ne nuo režisieriaus ar dramaturgo, kuriuos inertiškai paminėjau paantraštėje, o nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro, iš kurio, kad spektaklis įvyktų, buvo išeita. Nes iš tiesų „#beskambučio“ skiriamieji bruožai pirmiausia atspindi, atkartoja patį teatrą, jau antrus metus nepaliaujantį vaikščioti tiek savais, tiek svetimais koridoriais ir atvirauti ne būriui žiūrovų vienu metu, o paskirsčius juos nedidelėmis grupelėmis. Šįkart susitikome Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Ir tai atrodė keista. Nes galiausiai buvo sugriautas bet koks distancijos likutis. Spektaklio veiksmas vyksta mokykloje - čia jis ir buvo įkurdintas. Galima pamiršti apie bet kokį atmosferos kūrimą, apie fantazijos kurstymą, apie meninius tarpininkus ir patirti „viską“ tiesiogiai, be interpretacijų, kaip kad patiriame, pavyzdžiui, savąją buitį.
Šis tiesioginis mokyklos patyrimas skatina tą patį kaip visuomet - nevalingą išskydimą bei atmetimo reakciją. Trypčiojimą tai vienoje, tai kitoje vietoje, laukimą, šnabždėjimąsi, nemąstymą. Reikia pasakyti, kad be temos šis spektaklis jau nebeturi nieko, kas būtų susiję su praėjusių metų „Versmėje“ skaityta Augusto Sireikio pjese „Aktų salė“. Nes čia - kolektyvinė kūryba, kur visi atsakingi už viską po truputį. O labiausiai, žinoma, už viską atsako žiūrovas. Ir tai spektaklio pabaigoje dėl viso pikto būna primenama, paskatinant žiūrovus paploti patiems sau už tai, ką patys ir susikūrė. Tik, kaip jau visų daug kartų kartota, - ne kiekvieną mokyklos aplinka įkvepia kūrybai...
Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis suskirstytas į tris dalis. Iš pradžių - naivokos Hamleto „būti ar nebūti“ interpretacijos ir padriki žaidimėliai, vėliau - išsiskirstymas, kai žiūrovų grupelės iškeliauja su vienu iš vienuolikos aktorių, o tada, susitikus sporto salėje, bendrystę padedantys pajausti pasivaikščiojimai dūmų apsuptyje. Geriau susipažinusiems su teatru pirma ir trečia dalys vargu ar galėtų palikti kokį nors įspūdį. Visa pernelyg gerai atpažįstama. Paaugliams? Mokykloje? Taip pat drįsčiau suabejoti. Mokyklose ir taip pernelyg daug manipuliacijų „kūrybiškumu“. Tad atrodo, jog svarbiausia čia vidurys, asmeninis (mat tekęs ne visiems) susitikimas su vienu iš aktorių.
Bent jau man kliuvusi Kamilės Petruškevičiūtės istorija - išties jautri ir teikianti peno apmąstymams. Bet ir per ją kirbėjo mintis apie tokį tiesioginį, vėlgi, be distancijos - atvirumą. Žinoma, jis paperka. Tačiau kiek dar galėsime plėšt kažką iš savęs? Būti pasirinktos temos atramine ašimi? Statyti spektaklį iš to, kas anksčiau būdavo vaidmens kūrimo dalis? Ir ar bus dar kaip tiesiau, labiau priartėti prie žiūrovo? Sukurti dar asmeniškesnio susitikimo iliuziją? Ir visgi, Petruškevičiūtės istorija nėra vien atvirumas dėl atvirumo, ji išties gali paskatinti sustiprėti (ypač galvojant apie paauglių auditoriją), pažvelgti į kai kuriuos dalykus kitaip, būti jautresniems tiems, kuriems, iš pirmo žvilgsnio, rodos, to jautrumo nereikia - jie juk ir taip stipresni už kitus...
O skambutis čia skambėjo daug kartų. Priemonių jam atstoti pasiūlyta nebuvo. Tačiau pažadas yra - bent pamėginsim visi įsiklausyti vieni į kitus ir be skambučio. Tik dabar suprantu, kad pačiame spektaklyje mokykla nebuvo pagrindinė tema. Buvo baimės, prisitaikymai, kūrybos pratimai. „#beskambučio“ juk nėra apie mokyklą, jis yra teatro laiškas mokyklai. Įteiktas tiesiogiai, be pašto paslaugų, savomis jėgomis. Užrašytas mums visiems į galvą įkalta nuobodulio ir skambučių kalba. Gaila tik, kad labai atsargus, tarytum vengiantis atgalinio ryšio. Užduodantis vien tik retorinius klausimus, o tiesioginių atsakymų ar naujų užklausimų nusipurtantis. Spręskite viską patys, o po to padėkokite sau. Gal ir yra logikos - juk už mus niekas nieko neišspręs, net ir į mokyklos teritoriją atkeliaujantis teatras.
