Valdas Gedgaudas mėgo tiesą. Tą individualią, asmenišką tiesą, kuriai svarbiausia ne atskleisti kokius nors faktus ar būti objektyviai, o tiesiog kartais gal rizikuojant nepataikyti, nemeluoti sau, nenutylėti to, kur iš tiesų mintimis esi. Norint laikytis tokio kalbėjimo būdo reikia iš karto pasakyti, kad ir šį tekstą užsakiusios „7 meno dienos“ ne visas šio autoriaus recenzijas spausdino. Ir dar, pamenu, kartą nė nešnekėjau su juo kokias dvi savaites, kai, rodos, ne kritikavo, o asmeniškai įžeidinėjo savam tekste vieną mūsų kolegę. Tačiau iš tiesų vertėtų kalbėti ne apie tai...
„Krantų“ leidykla surinko visas Valdo Gedgaudo teatro recenzijas ir išleido labai švelniai, poetiškai, atrodantį tomelį su išties žaviu pavadinimu - „Recenzijose sninga“: kaip iš kitos knygos pusės paaiškėja - šiam autoriui kaip tik ir buvo gaila, kad recenzijose nepusto, kad sniego nėra... Knygelė atrodo nedidelė, tačiau ganėtinai talpi - 300 psl. gryno, Lietuvos teatrą vis kituose leidiniuose ar interneto portaluose apžvelgiančio teksto.
Skaitant šias recenzijas pirmiausia justi azartas. Noras užfiksuoti anksčiau ar vėliau pranyksiantį reginį, jį įvertinti ir kartu pasiginčyti su savimi, spektaklio reklama ar kolegomis - kitais recenzentais. Regis, viskas šiuose puslapiuose juda, alsuoja, esti pačiame įvykių sūkury. Galybė veiksmažodžių apnarpliojama būdvardžiais, palyginimais, metaforomis. Į teatro pasaulį lyg tarp kitko įterpiant to tikro, kitokio gyvenimo leksiką ir taip lyg ir plečiant, bet tuo pačiu metu ir siaurinant teksto ribas. Azartas turi vieną labai gerą savybę - jis užkrečiamas. Man regis, kaip tik dėl įnirtingo Valdo Gedgaudo rašymo buvo pradėjęs intensyviai nuomonę reikšti ir Konstantynas Borkowskis (arba atvirkščiai) - dabar apskritai neegzistuojantis autorius. Regis, šie du plunksnos broliai gebėjo savais tekstais palaikyti, paskatinti vienas kitą. O tokia draugystė tarp teatro kritikų spaudoje atsispindi tikrai nedažnai.
Tam tikra prasme tai buvo nuolatinės varžybos: su savimi, su kolegomis, su redaktoriais ir teatru. Jau patys Gedgaudo rašomi žodžiai, rodos, lenktyniavo vienas su kitu - kuris taikliau, kuris riebiau, kuris išraiškingiau nusakys vieną ar kitą veiksmą (net nebūtinai pačią to veiksmo esmę). Sunku ir patikėti, kad šiam karštakošiam recenzentui, mėgstančiam vis ką nors išpūsti, konstatuoti, pastiprinti žodeliais „be abejo“, priklauso ir labai koncentruotų, taupių eilėraščių autorystė (ypač kalbant apie paskutinę knygą „Stiprėjanti juoda“, Homo liber, 2013).
Šios recenzijos neapsiriboja pačiu spektakliu. Jose telpa nuogirdos, savi ir svetimi lūkesčiai, įvairios ateities galimybės ir, vaizdžiai tariant, net susirinkusios publikos kvapas. Kalbama apie tai, apie ką kalbėti tarytum nepriimta - kad ir apie užgėrusį ir į spektaklį neatvykusį aktorių. Ir tokiais nukrypimais bei pačia kalbėjimo maniera autorius primena ne tiek kritiką, kiek teatro praktiką, tą, kuris į didžiuosius menus leidžia sau žiūrėti praktiškiau, dėmesį kreipiant labiau į atskiras scenas nei į visumą, be to, nė neketinant atsiriboti nuo užkulisių konteksto. Nes teatre, o ir scenoje, susieina ne tiek profesijos, kiek joms atstovaujantys žmonės ir net jų gyvenimai.
Kad ir koks puikus būtų šios knygos formatas, kad ir kaip nesinorėtų jo griauti - vartant šiuos tekstu, kuriame knibždėte knibžda veiksmas, prisodrintus puslapius, norėtųsi bent kelių iliustracijų. Valdo tekstai margi esamuoju laiku, jie nėra nostalgiški, eseistiniai. Galima prieštarauti, vietomis ar daug kur su autoriumi nesutikti, gal net nemėgti tokios rašymo manieros, bet to, kad rašyta buvo ne šiaip dėl savęs, o iš tikrųjų dėl teatro, niekaip nepaneigsi.
O baigiant reikia pasakyti, kad dabar labai trūksta tokių nutrūktgalvių, bėginėjančių iš vienos redakcijos į kitą. Išsitraukiančių užrašus spektaklio metu, net jei recenzijos vėliau nė neketina rašyti. O rašančių ne dėl to, kad kažkoks redaktorius iš anksto užsakė tekstą, ir įveikiančių visus tokio netikėto, o kartais daug kam dar ir nepriimtino kūdikio publikavimo sunkumus. Valdo Gedgaudo „Recenzijose sninga“ byloja ne vien apie judrų, netašytą teatro gyvenimą, apie neritmingą jo laiką (kai vienu metu susigrūda galybė premjerų, o po to jų visai nėra), bet ir apie gyvenimą kritiko, iš tiesų alsuojančio teatru.
