Dar vidurvasarį Vilniaus teatras „Lėlė“ surengė spaudos konferenciją, kurios metu kartu su ypatingais šio teatro projektais buvo pristatytas ir meninės partnerystės kūrinys, Gintaro Varno režisuojamos Claudio Monteverdi madrigalinės operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. Keturis rudens vakarus – rugsėjo 29, 30 ir spalio 1 ir 2 dienomis – pilnutėlė “Lėlės” teatro salė stebėjo šio unikalaus sumanymo rezultatą.
„Baroko dialogų“ vadovė Nelda Bagdonavičiūtė nuosekliai ir ištvermingai siekia naujam gyvenimui prikelti senąją Europos kultūrą – prieš keletą metų, kartu su „Lietuvos baroko keliu“, ji padėjo nemaža pastangų, kad Lietuvos žiūrovai galėtų išgirsti Alessandro Scarlatti oratoriją „Šventasis Kazimieras – Lenkijos karalius“, vėliau bendradarbiavo su choreografe ir režisiere Jūrate Širvyte, kuri tuometiniuose Žemutinės pilies griuvėsiuose pastatė Francescos Caccini operą „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“.
Tai, kad šiandien XVII amžiaus pradžioje parašytas Claudio Monteverdi operas pastatė Gintaras Varnas – ne atsitiktinumas. Kiekvieno miesto veidą kuria konkretūs žmonės. Vilnių be Gintaro Varno įsivaizduoti sunku. Jeigu dailėtyrininkai barokistai gali remtis garsiais architektūriniais paminklais ir leisti puikias mokslines knygas, tai teatro meno prigimtis negailestinga. Ir būtent Varnas savo barokinius sumanymus pavertė ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos kultūriniais įvykiais. Dar 1997 metais kopėme į vėlyvojo baroko Vilniaus universiteto observatoriją žiūrėti XVII a. ispanų dramaturgo Pedro Calderóno de la Barcos „Didžiojo pasaulio teatro“ (specifinės erdvės „Observatorija“ projektas), o 2000 m. Varnas Nacionaliniame dramos teatre pastatė Calderóno „Gyvenimą – tai sapną“. Kartu su unikaliais aktoriais (pagrindinį vaidmenį atliko Dainius Kazlauskas), dailininkais Marta Vosyliūte, Juozu Statkevičiumi, Jolanta Rimkute dramos teatro ribas neįtikėtinai išplėtė ir užaugino kompozitorius Giedrius Puskunigis. Šio spektaklio muzika prilygo nuostabiausios barokinės operos partitūroms. Ir šiandien iš Puskunigio vis dar laukiame didelės apimties operos, nors šis laukimas gal kiek ir prailgo.
 |
| „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ |
Astovaudamas elitinei teatro kultūrai, ir šį kartą Gintaras Varnas liko ištikimas savo pasaulėžiūrai, mąstymo kryptingumui. „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ – iš pažiūros nesudėtingi kūrinėliai – tapo tikru teatriniu įvykiu, kuris turėtų rasti platesnę sklaidą šiuolaikiniame teatro gyvenime.
Monteverdi – mistikas. Klausaisi lyg pavienių natų ir nejučiom įsitrauki į be galo vaizdingą polifonijos pasaulį, kuriame atgyja ne tik garsai, bet ir vaizdai, šešėliai. Ne veltui tai buvo mėgstamiausias Jurgio Mačiūno kompozitorius. Varnas jį taip pat prisijaukino ir „Lėlės“ salę įtraukė į meninio stebuklo pažinimą. Todėl ir norisi pabrėžti, kad tai yra ne atsitiktinis pavykęs projektas, o svarbi mūsų kultūros gyvybingumo dalis.
Varnui muzika visada ypatingai svarbi. Jis iš tų retų menininkų, kuris gali statyti įdomias operas ir atsisakyti siūlomų kompozitorių, jeigu nejaučia su jais vidinio ryšio. Todėl, klausant jo pastatyto Monteverdi, neabejoji, kad visi atlikėjai yra tos pačios kraujo grupės. Sopranai, tenorai ir bosas išskleisti naujoje šviesoje. „Konsortas Brevis“ – taip pat naujame vaidmenyje. Muzikinės dalies vedėjas Darius Stabinskas paskui savąją violą da gambą puikiai išvedė visus muzikus. Režisieriui liko aktoriai, režisūrinės jungtys. Maža „Lėlės“ teatro salė susiurbė visus atlikėjų sluoksnius. Režisierius juos išdėliojo kelių aukštų erdvėje, išplėsdamas ne tik sceną, bet ir suteikdamas barokiniams kūriniams erdviškumo ir skulptūriškumo. Toks sprendimas dailininkei Julijai Skuratovai leido sukurti įtaigius makro ir mikro pasaulius, kuriuose pirmumo teisė buvo atiduota lėlėms. Įdomu, kad abiejuose pastatymuose lėlės nebuvo savitikslė priemonė. Ir „Tankredžio ir Klorindos dvikovoje“, ir „Nedėkingųjų šokyje“ prie lėlių priartėta labai kūrybiškai.
 |
| Julijos Skuratovos scenovaizdis. Dmitriajus Matvejevo nuotraukos |
„Tankredžio ir Klotildos dvikovoje“ veiksmas prasideda danguje: tarp mažų spindinčių žvaigždučių ir dviejų laibų lėlių kūnelių sukuriama įtempta dvasinė jungtis. Vyksta kova tarp krikščionio karžygio Tankredžio ir paslaptingo priešininko – Klorindos. Tik mirtinai sužeidęs karžygys ją atpažįsta. Julija Skuratova sukuria ne atskirą lėlę, o lėlių detales, kurias valdo keturi lėlininkai. Iš viso aštuoni žmonės dalyvauja dviejų lėlių kovoje. Tai lėčiau, tai greičiau vyksta nuožmi dvikova, ir nieko netrūksta, kad prieš akis iškiltų visas siužetas. Nauja estetinė priemonė įtaigi ne vien dėl savo vizualumo, bet ir dėl to, kad ypatingai tinka prie skambančių natų. Pavyzdžiui, greitai kartojamos natos šarvų pavidalais šokinėja it kokioje penklinėje. Natos virsta žmonėmis ir atvirkščiai. Neperregimi šarvai ir jų atšvaitai virsta realiomis barokinėmis pamėklėmis, kurios tampa realesnės už atlikėjus-dainininkus, šešėliai ir jų dinamika sudaro paslaptingo gyvenimo grožį. Kaip kūnas materializuojasi iš dvasios, taip iš gabalų sudaryta lėlė tampa realiu, aistra spinduliuojančiu žmogumi.
„Nedėkingųjų šokis“, nors ir sukurtas 1608 metais – šmaikštus, lengva ironija spinduliuojantis kūrinys. Mantujos kunigaikštis Vincento Gonzaga šį kūrinį užsakė savo sūnaus vestuvėms. Libretas pasakoja apie pragarui pasmerktas moteris, kurios atsisakė meilės. Scenoje regime paradoksą: iš debesų papuolame į pragarą, kurio vartams prasivėrus simpatiškos didžiagalvės vėlės priartėja prie mūsų – mirtingųjų – ir sušoka savo pragaro šokį. Didžiagalvės, mažarankės, šmaikščios ir kartu vaiduokliškos būtybės nepaliestos meilės priesakus turėjo iškeisti į gyvenimą pragare. Atsisakius meilės, susiraukšlėja ne tik kakta, bet ir siela, todėl mirusiųjų karalystė atrodo kaip monolitinė, didelių gabaritų, senstančių kūnų siena. Varnui nereikalingos asociacijos su Boccaccio „Dekamerono“ penktąja diena. Jam užtenka „Nusikaltimo ir bausmės“ bobulyčių, kurios „nužudytos“ ir vienišos sėdėjo tuščioje žiūrovų salėje. Patirties nepaslėpsi. Pragaro vartai labai arti.
Jeigu pirmojoje operoje atskiros detalės sukūrė spektaklio kūnus, tai „Nedėkingųjų šokyje“ įkalinti kūnai turėjo atpalaiduoti sielas. Gintaras Varnas kuria ne tik spektaklius, bet aplink save sujudina visą teatrinę dirvą. Julija Skuratova šiose operose tapo lygiaverte partnere, lėles pavertusi žmonėmis, o žmones – lėlėmis.
