Kauno paveikslų galerijoje paskutinį spalio mėnesio šeštadienį tarp Vilniaus tapybos trienalės darbų mus pasitiko didžiulis judantis paveikslas. Akinamo baltumo staltiese, bananų kekėmis, mezgimo siūlais ir lauko gėlėmis nuklotas stalas talpino būrį judėjimo sunkumų turinčių senjorų ir šešetą šiuolaikinio šokio profesionalų (Erika Vizbaraitė, Goda Laurinavičiūtė, Gabija Blochina, Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis ir Adrianas Carlo Bibiano). Už stalo susėdę atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik pirmosios vakaro miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.
Choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė meistriškai ir jautriai kūrinį sumezgė iš pačių atlikėjų buities ir būties. Žiūrint tampa akivaizdu, kad šioje būtyje – daug pagalbos vienas kitam. Kolektyvinis megztinio vilkimas, kaimyno plaukų šukavimas ar gaivos pilstymas šalia sėdintiems – kasdieniai vyksmai miniatiūroje virsta choreografine bendražmogiškumo išraiška. Šis palaikymo elementas išlieka iki pat pabaigos, kontaktiniams judesio fragmentams vaidinant tiek estetinį, tiek emocinį, tiek funkcinį vaidmenis.
Stebint per visą salę išsidriekusį judantį paveikslą, akys, negebėdamos aprėpti kūrinio pilnai, skenuoja kairėn dešinėn. Kad ir kaip besistengtum, negali pamatyti visko, tarsi vaizdai slystų pro akis, nepavyktų jų visų sugauti. Išslystančių gebėjimų temos užuominas girdime ir dramaturgės Sigitos Ivaškaitės įrašytose senjorų refleksijose apie šokio pamokų ir miniatiūros kūrimo procesą, kurios suskamba drauge su kompozitoriaus Dominyko Digimo garso takeliu. Viena moteris savo judėjimo ribotumą prilygina susirietusiam kamuoliukui. Šiai frazei skambant ant galerijos grindų matome išvyniotus mezgimo siūlų kamuoliukus. Neilgai trukus atlikėjai pajuda iš užstalės arčiau žiūrovų. Su kiekvienu į priekį žengiančiu atlikėju, žengia ir jo(s) drąsa rizikuoti, gyventi ir žaisti. Gyvieji kamuoliukai išsivynioja.
Simboliška, kad bendras judesys užgimsta atlikėjams linguojant už stalo. Vaizdinys – kultūriškai atpažįstamas, artimas. Galiausiai jis išsivysto į žaidimą, kurio dalimi tampa ir žiūrovai. Visa miniatiūra dvelkia švelnumu ir minkštumu, o kelerių metų įdirbį su šia bendruomene turinčių profesionalių šokėjų dalyvavimas drauge suteikia saugumo ir leidžia bent trumpam pamiršti apie prieš mus judantį tankų trapumo koncentratą.
Kitoje erdvėje iškart po pirmosios vyko Godos Laurinavičiūtės ir Manto Stabačinsko miniatiūra su senjorėmis, šių šokėjų draugijoje jau keletą metų tyrinėjančiomis šiuolaikinį šokį. Tai – vizualiai neįmantrus kūrinys, kuriame dar stipriau atsiskleidžia profesionalių šokėjų ir senjorių ryšys, vystomas neverbaliniu būdu. Ši miniatiūra, rodos, net nėra orientuota į žiūrovą, o labiau į judančiųjų tarpusavio komunikaciją. Stebime dinamiškai judančius, besikeičiančius ir lyg tinklas besipinančius šokėjus. Jeigu ne stilistiškai vienoda apranga, galėtume spėti, jog tai viena iš daugelio šokio pamokų, kuriose senjorės reguliariai lankosi. Stebėdamas atsiduri tarsi už stiklo, nes kūrinys, rodos, skirtas ne žiūrovo akiai, o pačių judančiųjų malonumui. Drauge tai ir dovana – matyti ilgo proceso, sutraukto į dvidešimt minučių, jaudinantį grynuolį.
Miniatūros nuotaika – nostalgiškai jūrinė. Gal dėl mėlynos ir baltos spalvų dermės, o gal dėl sparnų ir pelekų motyvų judėsenoje, kūrinys nuneša prie banguojančios jūros. Banguoja ir judesiai, iš individualaus judėjimo sutekėdami į duetus, o galiausiai į vieną bendrą tinklą. Šioje miniatiūroje, kitaip nei pirmojoje, neišgirstame senjorų balsų ir į kontekstą įvedančių biografinių momentų, daug kas lieka nepasakyta. Ir vis tik stebint galima justi, kiek daug pasakoma žvilgsniais, prisilietimu ir pasididžiavimo šypsenomis senjorių veiduose.
Žiūrėdama abi miniatiūras, didžiavausi drauge su šokėjais. Rodos, kad šiuolaikinio šokio praktikos, neretai kvestionuojančios platesnių kontekstų iššūkius, šįkart susitraukė į mažą kamuoliuką, palikdamos kiekybinius rodiklius pašonėje, dedikuodamos save kokybei ir ilgalaikiškumui. Po tokių kūrinių nebelieka vietos klausimui „o kas iš to?“, nes atsakymas tiesiog tvyro erdvėje. Belieka nusilupti po renginio kišenėje likusį bananą ir kramtant dar kartą patirti kūną užsaldinantį minkštumą.
Miniatiūros „Šokti 1000 metų“ sukūrimą dalinai finansavo Lietuvos kultūros institutas ir Europos sąjungos Kūrybiškos Europos programa. Organizavo – Lietuvos šokio informacijos centras.
Godos Laurinavičiūtės ir Manto Stabačinsko miniatiūros sukūrimą organizavo Šiuolaikinio šokio asociacija. Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos valstybė.
