Baletas „Karmen“: senstelėjęs ir konservatyvus

Vita Mozūraitė 2013-12-03 lrytas.lt, 2013 12 02

aA

Jei ne George'o Bizet muzika, Prospero Merimee novelė „Karmen" greičiausiai nebūtų sulaukusi tokios stulbinančios sėkmės visame pasaulyje. Lygiai taip pat jei ne britų kompozitorius Johnas Longstaffas, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) nebūtų sukurta tokia šokio spektaklio „Karmen" versija, kokią išvydome praėjusį penktadienį ir šeštadienį. Šis kompozitorius savo originalia G.Bizet kūrinio aranžuote prisidėjo prie olandų choreografės Didy Veldman bandymo sumoderninti „Karmen" stilistiką.

Bandymas buvo gana nuosaikus. Šį šokio spektaklį priskirčiau LNOBT repertuare ryškėjančiai šiuolaikinių baletų grupei - šie spektakliai skirti klasikinio baleto mėgėjams pamažu pripratinti prie šiuolaikinio šokio kūrinių.

Suko likimo pistoletą

Iš baleto dingo aitri ispaniškai čigoniška atmosfera, veiksmas perkeltas į nūdieną (libreto autorius - Christopheris Gable'as). Tiesa, Chosė - vis dar kareivis, tačiau Eskamiljas - jau nebe toreadoras, bet roko žvaigždė, kurios koncerto tiesioginę transliaciją susirinkusieji stebėjo baro ekrane.

Karmen savo likimą sužinojo nebe iš kortų, o iš sukamo pistoleto vamzdžio krypties. Chosė, apklausdamas protagonistę kalėjime, naudojosi kompiuteriu.

Visi naujoviški elementai buvo gana vykusiai integruoti į spektaklio siužetą, neatrodė svetimkūniai ir nevertė žiūrovo keisti savo mąstymo ar ieškoti užslėptų prasmių. Spektaklio choreografijos ir režisūros šiuolaikiškumą vertinčiau nuosaikiai. Karmen istorija pasakojama tradiciniu linijiniu būdu, vengiant bet kokių apibendrinimų ar metaforų.

Turint omenyje daugiau nei keturių dešimtmečių „Karmen", kaip 1967 metais pirmąsyk pastatyto šokio spektaklio, istoriją, toks pasakojimo būdas atrodo senstelėjęs ir konservatyvus. Juolab kad jame vis dar šmėkščioja baleto pantomimos elementai - choreografė tarsi prisibijojo, kad žiūrovai nesupras vien šokiu išreikštų mizanscenų.

Lietuvoje matėme ir išradingesnės režisūros „Karmen" pastatymų (Jurijaus Smorigino, Krzysztofo Pastoro). Panaši pasirodė ir šokio stilistika, tiksliau - baleto trupės pasirengimas ją įveikti.

Nors K.Pastoro „Tristanas ir Izolda" ir Roberto Bondaros „Čiurlionis" jau kilstelėjo trupės įvairiapusiškumo kartelę, stebint šokėjus pirmojoje „Karmen" premjeroje daugelis techninių ir stilistinių gerokai šiuolaikiškesnio šokio elementų atrodė jiems vis dar sunkiai įveikiami.

Nepriminė fatališkos moters

Šiuolaikiniame spektaklio kontekste puikiai jautėsi tik Andrius Žužžalkinas, sukūręs romantiško ir kiek egzaltuoto Chosė vaidmenį, ir Eligijus Butkus, nepašykštėjęs ironijos šiaip jau blankokam rokeriui Eskamiljui. Abu šokėjai iš kitų spektaklio personažų išsiskyrė tiek gerokai laisvesne šokio technika, tiek ir individualumu.

Karmen vaidmenį atlikusi Anastasija Čumakova taip pat nesunkiai įveikė choreografinius keblumus. Jai netrūko dinamikos, tačiau jos personažas labiau panėšėjo į neseniai iš namų pabėgusią paauglę, kuri mėgaujasi laisve ir populiarumu, bet iš tiesų nė iš tolo nėra panaši į fatališką moterį.

Masinėse scenose A.Čumakova dar neatsikratė klasikiniam „Don Kichotui" būdingo šabloniško ispaniškumo, o erotizuotose scenose su Chosė jai pritrūko laisvumo ir moteriškumo.

Vaikiškesnės atrodė jos draugės Fraskita (Kristina Gudžiūnaitė) ir Mersedes (Margarita Verigaitė), bet šį jų bruožą labiau nulėmė choreografiniai sprendimai.

Visa kontrabandininkų gauja, vis manipuliuojanti juodais akiniais ir tarpuvarčių chuliganų pozomis, atrodė tarsi nužengusi iš ne pačios geriausios komedijos. Panaši buvo ir turistų apiplėšimo scena.

Žavi, nuoširdumu ir nekaltumu spinduliuojanti Mikaela (Rūta Juodzevičiūtė) labiau priminė klasikinės XIX a. G.Bizet operos personažą, tarsi per klaidą patekusį į triukšmingą chaotiškai scenoje spurdančią bendruomenę.

Dizainerės sprendimai - vykę

Šiek tiek eklektiškus kostiumus ir veiksmo aplinką sukūrė Kimie Nakano (Didžioji Britanija).

Žinoma, vargu ar galėtume įsivaizduoti Karmen be raudono rūbo, kontrabandininkus mafiozus - be odinių apsiaustų, o tabako fabriką - be dūmų kamuolių.

Šiaip ar taip, kai kurie scenografiniai dizainerės sprendimai (grotos, baro scena) į spektaklį įliejo to, ko pritrūko choreografijai - apibendrinimų, platesnio požiūrio į lėkštoką istoriją.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.