„Jei tu gyvas - atplauk balta pieno puta, jei negyvas - juoda kraujo puta“, - šį kreipinį dar kartą priminė Nacionaliniame operos ir baleto teatre parodyta baleto „Eglė žačių karalienė“ premjera.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeros - Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ - žiūrovai, išvydę pieno ir kraujo putomis nutaškytą uždangą, iškart nusiteikia tragiškam šokiu pasektos žinomos pasakos finalui.
Britų choreografas George'as Williamsonas nesitenkino prieš pusšimtį metų parašytu kompozitoriaus libretu ir jį šiek tiek pakeitė, kažkodėl baleto veiksmą iš pajūrio ir jūros perkeldamas į paežerę ir ežerą. Nežymiai sutrumpinęs partitūrą, spektaklio muzikos vadovas Davidas Geringas pateikė naują jos redakciją.
Taškosi tikru vandeniu
Muzika nukelia ne tik į pakrantę ar ežero gelmes, bet ir į XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigą, primena lietuvių tautinės tapatybės paieškas pagal išgales modifikuojant „socialistinio savo turiniu, nacionalinio savo forma“ meno receptūrą.
Gerai žinomas pasakojimas balete perteikiamas mizanscenomis su natūralistinėmis detalėmis: Eglė su seserimis brenda į ežerą ir taškosi tikru vandeniu, po kurio laiko įvežamas vežimas su žemės ūkio padargais, kuriais - netgi grėbliu - antrajame veiksme susidorojama su Žilvinu.
Choreografas naudoja „drambaleto“ stilistiką: veikėjai kalba gestais, šnabžda vienas kitam į ausį, glėbesčiuojasi, imituoja buitinius judesius, o ant kranto vykstančios linksmybių scenos užbaigiamos žvalaus patoso kupinomis piramidėmis.
Daugiausia dramos pirmojo paveikslo pabaigoje, kur, tėvo sutelkti, Eglės broliai prisiekia už ją atkeršyti, taip pat Drebulės kvotimo bei Žilvino nužudymo scenoje. Ji primena veiksmo filmą, kur herojus kovoja su būriu piktadarių, tik čia jis pralaimi.
Nors neoklasikine leksika paremta choreografija nelengva ir iš artistų reikalauja daug pastangų (Eglės ir Žilvino duetuose - nemažai pakėlimų, sukinių pakėlus, staigių slydimų žemyn ar sukinių aplink derinių), šokio sprendimų, įtaigiau apibūdinančių personažus ar jų santykius, reikėtų paieškoti.
Emocijos liejasi per kraštus
Choreografiniu požiūriu įsiminė antrojo paveikslo pradžia - Žilvino ir ežero mergelių scena, vykstanti blausioje prieblandoje. Čia muzika bei pasikartojančiais judesiais perteikiama ir Žilvino vienatvė, ir viltis.
Šį epizodą įprasmina ir svarbiausias režisūrinis efektas, tapęs viso spektaklio reklaminio įvaizdžio motyvu, - į ežero dugną palengva grimzta Eglė, o sulėtinti jos rankų ir kojų judesiai išduoda kito pasaulio erdvės ir traukos dėsnių poveikį.
Eglės ir Žilvino duetuose daug emocijų, kurios atrodo net pernelyg tirštos, ypač pirmojoje scenoje: čia Žilvinas vaizduojamas kaip grėsmingas užpuolikas, galbūt mėginant tai priartinti prie antikinėje mitologijoje gausių pagrobimo motyvų.
Asociacijų su karnavaline kultūra ir jai būdingais vulgariais juokeliais kelia apsimetėlės nuotakos scena - baltos suknelės ir nuometo klostes pučiantys sukiniai pasibaigia pigiu triuku - žemėn nukritusia dirbtine krūtine.
Saulė varžosi su šokėjais
Svarbus spektaklio komponentas - vaizdinis sprendimas, kurį šiam spektakliui sukūrė anglų dailininkė Louie Whitemore. Pirmojo paveikslo scenovaizdis šviesus, lakoniškų formų - stilizuota pakrantės juosta, kelios medžių kamienų vertikalės.
Daugiausia abejonių kelia visuose paveiksluose matomas auksinis, raudonai išmargintas butaforinis diskas - saulės vaizdinys, kuriame pirmojoje scenoje projektuojama sunkiai įžvelgiama vizija, tarytum kviečianti Eglę leistis į lemtingą nuotykį.
Žilvino karalija sukurta iš pasvirų plokščių, tamsus violetinių ir dumblių spalvų koloritas kuria slegiančią gelmių nuotaiką, o centre pastatytas saulės diskas dėl žiūrovų dėmesio dažnai varžosi su šokėjais. Tačiau išradingai sugalvota Eglės ir jos vaikų kelionė į žemę - ją įvaizdina iš viršaus krintanti lengvo balto audeklo puta, atskirianti juos nuo Žilvino.
Ansambliškumo nepasiekta
„Eglės“ drabužiai lengvi, kiekvienas vis kitoks - net į vandenį Eglė ir jos seserys brenda su skirtingo modelio maudymosi kostiumais. Dailininkė susipažinusi ir su stereotipiniais Lietuvos valstiečių įvaizdžiais, nes šokėjus apvilko marškiniais, sujuosė juostomis, o Eglės tėvui užvožė skrybėlę.
Koloristiniam žemės gyventojų drabužių sprendimui toną duoda moliūgų spalvos Eglės suknelė, kuri antrajame paveiksle tarp žalių ir violetinių jūros dugno gyventojų apdarų atrodo kaip svetimkūnis. Žilvino kostiumas nusagstytas žvynais, jo svitos aprangoje taip pat apstu skirtingų detalių ir spalvų, bet tai įvairovė dėl įvairovės - darnaus ansamblio įspūdžio nepasiekta.
Rodo charakterio kaitą
Eglę premjeriniuose spektakliuose šoko Kristina Gudžiūnaitė. Jos šokis tikslus, techniškas, vaidyba organiška, paskutiniai epizodai išgyvenami kartu su muzikoje skambančia dramatiška nuotaika, pabrėžiami desperatiškos, laužytos plastikos.
Genadijus Žukovskis siekia parodyti Žilvino charakterio kaitą - nuo agresyvaus užpuoliko iki švelnaus mylimojo ir rūpestingo tėvo, tik režisūros sprendimai tam nėra palankūs.
Drebulė - pirmasis didelis Orianos Jimenes vaidmuo, skaidrus intarpas tirštų jausmų spektaklio audinyje; artistė pabrėžia savo herojės naivumą, o pabaigoje bando perteikti beviltišką atgailą.
Ąžuolą ir Beržą raiškiai šoko Voicechas Žuromskas ir Danielius Dolanas, kuriam dar teko nuotakos apsimetėlės vaidmuo. Seseris įkūnijo Inga Cibulskytė ir Maja Dolidzė.
Tampa eksperimentų aikštele
Po „Čiurlionio“ „Eglė žalčių karalienė“ - dar vienas baleto žvilgsnis iš šalies į esmines Lietuvos kultūros temas.
Tad Krzysztofo Pastoro vadovaujama Lietuvos baleto trupė tampa eksperimentų aikštele. Galime manyti, jog investuojame į jaunųjų Europos choreografų kūrybinius ieškojimus. Kaip ir kada šios investicijos atsipirks, parodys laikas.
