Pastaruoju metu Vilniaus „Lėlės“ teatre buvo vykdomi darbai, pareikalavę daug jėgų. Per pusmetį išlestos keturios premjeros, kurių kiekvienoje vaidina jaunieji teatro aktoriai, kolektyvą papildę vasaros pabaigoje. Naujas jų darbas - gruodžio 12 ir sausio 8, 9 d. parodytas miuziklas „Grybų karas“. Justino Marcinkevičiaus poemą režisuoti apsiėmė režisierius Algirdas Mikutis. Su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene, kompozitoriumi Olegu Ditkovskiu ir choreografe Sigita Mikalauskaite režisierius sukūrė muzikinį spektaklį jauniesiems žiūrovams ir jų tėveliams apie karo beprasmybę. Nors šis kūrinys „Lėlės “ teatro scenoje apsigyveno pirmą kartą, „Grybų karas“ vaikų teatro repertuare nėra svetimas. Ši poema statyta kituose teatruose, o Kauno valstybinis muzikinis teatras beveik dešimt metų kviečia mažuosius žiūrovus į operėlę „Grybų karas ir taika“.
Žiūrovams, susipažinusiems su A. Mikučio kūryba ir mačiusiems jaunųjų lėlininkų spektaklius, šis nebus netikėtas: režisierius yra sukūręs muzikinių vaidinimų daugiau, jauni aktoriai parodė vokalinius ir judesio sugebėjimus spektakliuose „Vardan tos...“ (rež. Arnoldas Jalianiauskas) ir „Šeksrysap, t. y. Šekspyras“ (rež. Joana Čižauskaitė). Daugiausia nuostabos „Grybų kare“ sukėlė išradinga dailininkės A. Bagočiūnaitės-Paukštienės scenografija: įprastas juodas scenos rūbas pakeistas maskuojančių spalvų kareivišku, lenkti skydai (kurie yra beveik vieninteliai scenos erdvę kuriantys objektai) kūrybingai panaudojami, o veikėjai grybai veikia dviem planais: kai grybus vaidina aktoriai su kaukėmis-šalmais ir kai grybai yra lėlės. Lėlės šiame spektaklyje neatlieka pagrindinio vaidmens. Tačiau spektaklyje sumaniai naudojami lenkti skydai, tampantys kupsteliais, iš kurių auga grybai, vėžlių šarvais, vilkų kūnais, grybų šarvuočiu ar medžiu. Žaismingas scenografijos panaudojimas suteikia spektakliui gyvumo, o žiūrovams džiaugsmo, atpažįstant kintančius objektus ir laukiant naujų transformacijų.
Džiaugsmo mažiesiems žiūrovams suteikė ir ganėtinai tiksliai teatro butaforių pagaminti grybai. Spektakliui prasidėjus ir scenoje išdygus pirmam grybui, mergytė iš publikos džiaugsmingai sušuko: „Bajavykas!“ Ši replika sukėlė šypseną, nes ir pačiai teko vaikystėje nesutarti su raide „r“ ir grybų pulkaunyką pavadinti būtent taip. Bet šis žodis turi ir kitą prasmę, kurią žinojau, būdama mažosios žiūrovės amžiaus, - taip vadinami veiksmo filmai. Apie šią atpažinimo džiugesio pilną repliką neužsiminčiau (vaikai yra kalbūs žiūrovai ir pasako daug smagių komentarų), jei ne toks keistas sutapimas: spektaklis priminė ne tik kai kuriuos žinomus miuziklus (pavyzdžiui, Ūmėdės išsiskyrimas su jaunikiu Kukurdvelkiu priminė Romeo ir Džuljetos išsiskyrimo sceną miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“), bet ir veiksmo filmus. Kaip ir „bajavykuose“, čia svarbiau veiksmas nei vaidyba (daug judesio, daug pasirengimo kovai, nemažai triukų), čia pagrindinio įvykio reikia laukti ilgai, o kai sulauki, jis įvyksta greitai; pagrindinę istoriją nutraukia romantiški intarpai (skirti dažniausiai moterims); daug specialiųjų efektų (lėlių teatrui nebūdingo dainavimo ir judesio, fejerverkų ir publikos įtraukimo į veiksmą); visą veiksmą pirmyn veda vienas personažas (šiame spektaklyje tas vaidmuo atitenka gyvenimu nepatenkintai Paliepei); netrūksta komiškų intarpų (labiausiai įstrigęs atmintin - Ūmėdės jaunikio išsirinkimas).
„Grybų karas“ prasideda ganėtinai ilga įžanga, kurios metu pamatome ramų miško gyvenimą. Pirmosios miuziklo dainos „Ei tai vija pinavija“ tenka laukti beveik 10 minučių, o tai ilgai, turint omeny, kad spektaklis trunka 40 minučių. Norint apdainuoti visus svarbiausius poemoje aprašytus įvykius, po ilgos įžangos tenka paskubėti. Juo labiau kad režisierius išplėtė Ūmėdės (Jūratė Trimakaitė) vestuvių sceną, parodė grybų rengimąsi karui ir į šį veiksmą įtraukė žiūrovus. Ir nors poema buvo kupiūruota ir kūrybiškai interpretuota, norėjosi, kad spektaklyje jos būtų mažiau arba būtų sutrumpinta įžanga, kad vėliau nereikėtų skubėti ir nebūtų prarastas aiškumas. Kai kuriuose epizoduose jo trūko: kaip atsitinka, kad Baravykas (Irmantas Jankaitis) su žmona Paliepe (Almira Grybauskaitė) dalija vaikams kamuoliukus ir ragina jais atakuoti grybus, nors patys yra grybai ir patys subūrė tą armiją, į kurią iš žiūrovų salės jų rūpesčiu pasipila spalvotų kamuoliukų lietus. Kai kur pritrūko akcentų, jauniesiems žiūrovams turinčių padėti suprasti įvykius. Labiausiai tai buvo juntama spektaklio pabaigoje: įtraukus vaikus į veiksmą, sunku juos nuraminti ir priversti susikaupus sulaukti atomazgos. Bandant pranešti, kad ateina grybautojai, dalis žiūrovų lakstė po salę su kamuoliukais ar ieškodami jų ant grindų: kad tik kuo ilgiau užtruktų smagiausioji spektaklio dalis.
Vaikams spektaklyje smagu ne tik dalyvauti, bet ir klausytis paprastos, lyg ir girdėtos O. Ditkovskio muzikos. Aiškios melodijos, paprastos mielos dainelės padeda įsijausti į poemos veiksmą, suprasti turinį ir neskaičiusiesiems Just. Marcinkevičiaus kūrinio. Rimtesnių muzikinių priekaištų galima pareikšti tik jauniesiems aktoriams, dainuojantiems solo. Kol dainuoja ansamblis, balsai skamba puikiai, net atrodo, jog groja įrašas, bet viską susilpnina solo partijos. Kad jauniesiems lėlininkams dainuoti sunku, buvo aišku, žiūrint spektaklį „Šeksrysap, t. y. Šekspyras“. Šį kartą dainavimo sunkumų dar daugiau: juk dainuoti tenka ne tik greta patyrusio, tvirtabalsio aktoriaus Irmanto Jankaičio, bet ir šokant, valdant kaukes, lėles ar kitus scenografijos elementus.
Būtina pagirti jaunuosius aktorius ir choreografę, kurių bendromis pastangomis į šokį miela žiūrėti. Kaip ir muzika, choreografija šiame spektaklyje nėra sudėtinga, bet papuošia masines scenas, baigia perėjimus iš vienos scenos į kitą. Prisimenant spektaklį „Vardan tos...“, akivaizdu, kad šokti žiūrovams matant reikėjo pradėti ne nuo spektaklio, kuriam reikia sudėtingesnių kompozicijų, daugiau plastikos ir judesio kokybės, bet paprastesniame „Grybų kare“.
Kadangi šiame spektaklyje svarbiausia yra muzika, lėlės, kaukės ir scenografija, vaidybai lieka mažai vietos. Nors pasireikšti gali visi aktoriai, bet labiausiai išsiskiria „Lėlės“ teatro senbuviai: Irmantas Jankaitis, Almira Grybauskaitė, Deivis Sarapinas. Šie aktoriai, perpratę lėlių teatro specifiką, scenoje jaučiasi laisvai ir drąsiai. Nors jaunieji aktoriai rodo pažangą, jiems sunkoka vienu metu atlikti kelias užduotis (šokti, dainuoti ir valdyti lėlę). Ryškiausiai tai atsiskleidė scenoje, kur Bobausis (Karolis Algimantas Butvidas) su Kelmučiu (Dainius Zeinalovas) nesutaria, ar reikia eiti į karą, ir nepasidalija Kelmučio žmonos (Indrė Liutkevičiūtė). Paslėpti dalį nesklandumų padeda masinės scenos ir ansamblinis dainavimas, šokis ir vaidyba: galima tyliau dainuoti, šokti ne pirmame plane arba pasislėpti po kauke. Ansamblinis darbas padeda sulipdyti kolektyvą: tai pirmas spektaklis, kuriame vaidina „Lėlės“ senbuviai ir naujokai (neskaitant kelių pasirodymų praeitą sezoną). Jauni aktoriai, dirbdami kartu, gavo progą pasimokyti iš kolegų.
Kad spektaklis neprarastų smagumo visas 40 minučių, reikia, kad aktoriai pradėtų žaisti, mėgautis tuo, ką daro. Net jei nesiseka šokti ar dainuoti, galima išnaudoti ir tai - dar įtikinamiau parodyti, kad Paliepės primygtinai reikalaujamas karas buvo tik tuščia sukirmijusios moteriškės užgaida ir kad tokį problemos sprendimo būdą renkasi ne patys geriausieji. Akivaizdu, kad šitas bajavykas siūlo rinktis pacifizmą. Tik nežinia, ar pavyks jį paversti skania grybiene.
