Pirmoji vakar pasirodė trupė „Compagnie Revolution“ iš Prancūzijos su kūriniu „Miesto baletas“. Idant išvengčiau puolimų dėl subjektyvumo, geriau pati iš karto prisipažinsiu, kad esu subjektyvi, pozityviai nusiteikusi ir kitaip „korumpuota“ šios trupės atžvilgiu. Trupės vadovo Anthony Egea penkerius metus brandintas darbas yra vienas iš tų spektaklių, dėl kurių apskritai vaikštau į šį festivalį, tikiu šokiu kaip meno rūšimi ir žmogaus proto bei kūno galia. Vadinu tai darbu, profesionalumu, atsidavimu, ir tai gerbiu. Į tokius norisi investuoti, ir paskui nebūna gaila nei investuoto laiko, nei energijos, nei jų fizinės išraiškos - pinigų.
Taikliai parinktas kūrinio pavadinimas „Miesto baletas“ vykusiai apibendrina būtent tai, kas ir buvo rodoma. 10 šokėjų atlieka keturių dalių šokio spektaklį, kuriame dera kelios skirtingos šokio technikos. Kai kurios iš jų - hip hopas, breikas, - ypatingai siejasi su pirmu pavadinimo žodžių - „miestas“. Kiti elementai - klasikinis baletas, modernus šokis, - su antruoju - „baletas“.
Šokių stilių įvairovė nėra vienintelis šio kūrinio daugiaplaniškumo aspektas. Tokie spektakliai tuo ir vertingi, kad kiekvienas žiūrovas, nepriklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus, žinių ar kitų mus skiriančių demografinių ir pasaulio pajautimo aspektų, gali žiūrėti ir patirti šokį savo kampu ir atrasti jame kažką svarbaus.
Vieni, be abejo, pastebėjo ir nusistebėjo aukštu šokėjų techniškumo lygiu. Taip ramu, kad paskui rašydama ir reflektuodama apie spektaklį neturiu sau ir žiūrovams aiškinti ir abejoti: „Ar čia šokis buvo? O gal ne? O gal koks tarpdisciplininis projektas?“ Šis pastarasis pavadinimas kartais jau pradeda skambėti kaip mistinė frazė, pateisinanti viską - nuo iš tiesų reikalingų, atskleidžiančių ir praturtinančių skirtingų meno rūšių projektų iki tuščio eksperimentavimo.
Kartais aukštas techniškumo lygis šokio spektakliuose netgi priverčia suklusti: „Ar tik tas techniškumas nenustelbia kitų aspektų?“ Ar be jo dar yra turinys, idėja, kūrinio visuma? Tuomet imi vertinti ir kitus, ne tik techninį, elementus. Turtinga ir šio spektaklio forma: nesunku buvo įžvelgti kompozicinę tvarką, rimtį, apgalvotus erdvės išnaudojimo sprendimus. Suderinta daugybė įmanomų judėjimo būdų: sinchroniškumas, pavieniai šokėjų pasirodymai, lėtas vieno šokėjo atsiskyrimas nuo grupės, duetai, kelių šokėjų judėjimas kanono principu ir kiti. Nenuobodžiai kaitaliojosi ir šokio ritmai bei judėjimo tempai. Analizuojant galima netgi leistis į gilesnį lygmenį, kuriame į smulkias daleles išskaidomas sudėtingas judesys. Įdomu buvo stebėti tuos mikro- lygmens judesius - plaštakų, riešų, pėdų, galvos pasukimus.
Deja, antrasis vakaro pasirodymas - „Illico“ trupės šokis „Nustėręs žvaigždynas“, - pirmojo spektaklio fone nublanko ir nenuskambėjo. Trijų šokėjų atliktas lakoniškas, gan minimalistinis, griežtos formos, neskubrus ir mažos amplitudės judesių kūrinys pateikė savitą šokio estetikos supratimą. Tačiau begalinės kūrinio nuorodos į žvaigždes ir žvaigždynus sunkiai susisiejo į prasmingą ir vientisą visumą.
Gilaus turinio ir idėjiškumo šiame „Miesto balete“ gal ir ne kažin kiek buvo. Tačiau sudėjus kartu tris man labiausiai patikusius šio festivalio kūrinius - Loros Juodkaitės „Sibilė“, trupės „Compagnie Revolution“ šokis „Miesto baletas“ ir Caroline Simon „Kūrinys“, - jau yra galimybė apmąstyti šiuolaikinį šokį platesniame kontekste ir pasisakyti ne tik apie konkrečius spektaklius, bet ir apie festivalio esmę. Apie šokį, apie kūną, kūniškumą, judesį ir judėjimą.
 |
| Trupės „Compagnie Revolution” iš Prancūzijos spektaklis „Miesto baletas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Mūsų vakarietiška logocentrinė kultūra, kurioje kūrinį buvo priimta ne patirti kartu su kūrėju, o veikiau analizuoti ir suprasti, galiausiai paskatino postmodenistinių tendencijų atsiradimą su joms būdingu polinkiu į jusliškumą ir kūniškumą. Betarpiškas juslinis patyrimas užtikrina bent jau fizinį savo egzistencijos pajautimą vis labiau anoniminiame pasaulyje. Šokis, palyginus su muzika, fotografija, kinu ar kitais menais, suteikia daugiausiai galimybių kūnui ir judesiui pajausti.
Šiuolaikinis menas, taip pat ir šokis, kalba jusline kalba, ir žiūrovas lengviau „atrakins“ kūrinį jį patirdamas, o ne analizuodamas. Tad šokio galia iš dalies ir yra tame, kad kūrėjai, suteikdami galimybę patirti kūrinį kartu su jais, kartu parodo mums būdą „sugrąžinti“ mums patiems savo kūną ir savo gyvenimus. Kūnas - yra viena iš tų kortų, kurias gauname į rankas gimdami šiame pasaulyje. Ir toliau visą gyvenimą jis lieka tuo vieninteliu ir nepakartojamu mūsų „rėmu“, bet kartu ir galimybe.
Kitiems žiūrovams tai gali būti visiškai kitokie spektakliai, bet man Lora, Caroline Simone ir „Compagnie Revolution“ yra tie žmonės, kurie suteikia galimybę kartu pabūti ir patirti. Per jų spektaklius nenuklystu į savo vidų ir reflektuoju ir analizuoju tik tiek, kiek tai įpareigoja spaudos atstovės akreditacija. Leidžiu sau patirti kartu. O žmonės, su kuriais galima kartu patirti, reiškia ir duoda labai daug.
Šiek tiek liūdna, kad baigėsi ši bohemiška savaitė šokio ritmu. Mąstyta, žavėtasi, nuobodžiauta, praslysta, patogiai ir nepatogiai pasėdėta, pakalbėta, paklaidžiota, pakartota, patirta, atrasta... Tikiuosi, kad nepaisant kasmetinių festivalio direktoriaus Audronio Imbraso būgštavimų ir netikrumo dėl finansinės paramos, festivaliui pavyks sėkmingai perkopti tą ne visų mėgstamą skaičių 13 ir skaičiuosim festivalio gyvavimo metus toliau.
