Režisierė Yana Ross šį kartą imasi tikro gyvenimo vaizdų. Galbūt kartais netgi per daug tiesmukai paprastų. Kasdienybės nuvarginti žmonės kasdieniškose situacijose kalba tos pačios kasdienybės nuvalkiotomis temomis. Aktualu, tačiau ar vis dar skanu?
Keturios moterys ir du vyrai (tiesa, vėliau tapsiantys vieno vyro dviem kardinaliai skirtingom pusėm). Vyrų personažai režisierei šį kartą - tik pagalbinė priemonė kalbėti apie moteris, tik raktas, padedantis jas „atrakinti“. Visas veiksmas sukasi aplink tris moteris - mokytoją Sofiją (Dalia Michelevičiūtė), psichoanalitikę Juliją (Rimantė Valiukaitė) ir žurnalistė Emi (Toma Vaškevičiūtė). Tiesa, yra dar ketvirta, Jolantos Dapkūnaitės kuriama mokyklos direktorė, tačiau tai yra tik dar vienas pagalbinio pobūdžio vaidmuo. Bet visa istorijos esmė sukasi taip moteriškai painiai, jog kartais net pakrypsta į dar vienų nusivylusių namų šeimininkių pusę.
Pagrindinė ašis - Dalios Michelevičiūtės kuriamas geraširdės, netoleruojančios blogio mokytojos Sofijos vaidmuo. Aktorei pavyko sukurti įvairiapusiškai stiprų charakterį, vieną akimirką galintį atvirai siųsti visus negražia kryptimi, o jau kitą, vos po sekundės ar dviejų, kalbėti švelniausio ir švenčiausio angelo balsu. Sofija negali susitaikyti su esamu visuotiniu (moters akimis) chaosu, tačiau nedrįsta imtis kiek drąsesnės nei pasyvaus stebėtojo ir liudininko pozicijos. Tiesa, net ir būdama visiškai pasyvi, ji kritiniu momentu sugeba aktyviai išrėkti savo nuomonę: sakydama savo kalbą mokyklos jubiliejaus proga, vos per akimirką „perlūžta“ ir kalbą apie mokyklos kaip mažos mielos krautuvėlės modelį pakeičia šaižus klyksmas - „Šitą mokyklą uždarys!“ Sofijai bene vienintelei pavyksta daugiau ar mažiau išlipti iš chaoso: mokykla neuždaroma, o ji tampa jos direktore. Pasirodo, pasyvumas laiku ir vietoje gali tapti teigiama savybe.
Jolantos Dapkūnaitės mokyklos direktorės vaidmuo - pagalbinė dirva mokyklos uždarymo temai vystyti. Jos kuriamas personažas stiprus (gal labiau vizualiai nei iš vidaus, mėginant tai pernelyg atvirai pabrėžti) tik tol, kol visos vadžios jos rankose.
Rimantės Valiukaitės psichoanalitikę Juliją, Naomi Klein knygų fanę, galima priskirti tam tipui, kuriems patiems reikia psichoanalitiko pagalbos. Ir netgi ne vieno. Ne atsitiktinai po kurio laiko Julija meta šį darbą.
Emi, kuriama Tomos Vaškevičiūtės - niekur nespėjanti žurnalistė, savo mažametę dukrą auginanti ant galinės automobilio sėdynės ir maitinanti pakelės užkandinėse. Personažo kulminacija taip pat nestebina: alokoholizmas ir prarastas vaikas, kuomet jo priežiūra patikima tėvui. Toma Vaškevičiūtė, kaip ir pastarosios trys jos kolegės, kuria vaidmenis spektaklyje, kokius dažnas kuria gyvenime: mamos, karjeristės, direktorės, valdovės.
Algirdas Gradauskas - akiplėšiškai pasyvus, kokį matėme daugumoje jo sukurtų vaidmenų. Skirtumas tik toks, jog šį kartą tas „chamiškas“ pasyvumas organiškai tinka jo kuriamam vaidmeniui. Ypač tuose epizoduose, kuomet jam tenka depresuotosios asmenybės pusės vaidmuo. Džiugas Siaurusaitis - pastarojo priešingybė: aktyvus, nenustygstantis vietoje, tiek optimistiškas, jog jau netoli iki parodijos ar bent jau ironiško šaržo.
Vizualus spektaklio apipavidalinimas - labai žavus. Scenografas Marijus Jacovskis kiekvienam aktoriui įrengia visiškai vienodą erdvę. Klonuota erdvė, kaip ir klonuoti, anti-individualūs gyvenimai. Kita vertus, juk patys žmonės visa tai ir klonuoja.
Scenovaizdis kvepia kava. O kava šiandieninėje kasdienybėje „kvepia“ nuolatiniu skubėjimu, lėkimu be galvos, be akių, miego stoka. Kava - kaip priemonė atsikratyti chaoso. Arba tiesiog trumpai veikianti (bet veikianti) saviapgaulė. Klonuotas staliukas, kokį scenoje turi kiekvienas aktorius - veikėjo kovos su savimi ir išpažinties vieta. Žiūrovams šį kartą tenka nuodėmklausio vaidmuo. Taip pat klonuota dėžutė šalia kiekvieno stalo - materializuotas veikėjų gyvenimas ir moralė. Dėžutė klonuota, tačiau jos turinys - individualus, asmeniškas: kas turi diktofoną, kas - degtinės, kas - Naomi Klein „Šoko doktriną“. Spektaklio pabaigoje kiekvienas jų tvarkingai susideda ir išsineša savo turtą.
Dar viena sceninio dekoro detalė - didelis, beveik visą scenos erdvę apimantis videoekranas. Jame videomenininkė Eglė Eigirdaitė kuria savąjį chaoso modelį. Vienu metu jis tiesiog dubliuoja scenoje esantį veiksmą jo atitikmenimis, nufilmuotais atviroje lauko aplinkoje. Kitą kartą ekranas „žaidžia“ kontrasto principu: scenoje verdančius agresiją ir neapykantą jis atsveria nekaltais vaizdais, paremtais švelniomis pastelinėmis spalvomis. Paskutinės moterų išpažinties vieta tampa videokameros objektyvas ir tiesioginė transliacija į ekraną.
Režisierė, kurdama chaoso įspūdį, rėmėsi gyvenimiškomis formulėmis: šeima vs karjera, karjera lygu lova, karjera vs teisingumas. Į formules įrašė spektaklio veikėjus kaip dėmenis ir tikrino, kaip tai veikia. Kartais veikdavo, kartais ne. Tiesa, dažniausiai veikdavo, nepaisant vos keleto išimčių.
