2018 m. Lietuvoje prasiveržęs #metoo judėjimas dabar jau senokai nutilęs. Aukas išklausėme, agresorius nuteisėme, sistemą sutvarkėme? Vargu. Įvyko tai, kas įvyksta su dauguma judėjimų: minia išnaudojo savo pyktį, nuoskaudas, nepasitenkinimą, pakeliui, jei pasisekė, ką nors pakeitė ir, nebegalėdama gyventi nuolatinio protesto sąlygomis, nurimo. Lyg uždarius sujauktų drabužių pilnos spintos duris, susikūrė miražas, kad aplink atsirado šiek tiek daugiau tvarkos.
Informacinėje erdvėje ėmę rastis pranešimai apie Lauros Kutkaitės spektaklį „Sirenų tyla“ (premjera birželio 15 d.) akimirksniu sudomino: priekabiavimo, prievartos, emocinio bei fizinio smurto temos vėl apie save primena ir bando sugrįžti į platesnį visuomenės akiratį. Spektaklis atsispiria nuo Homero „Odisėjoje“ aprašomų sirenų, kvestionuoja jų mitologizuotą pabaisiškumą, sveria teksto požiūrį su realybės grimasomis - ar ši būtybė yra viliotoja (provokuotoja), ar toks į ją yra pro šalį keliaujančiojo žvilgsnis. Klausia: ką tokio bando pasakyti sirena, kad reikia vašku užsikimšti ausis? Į šį klausimą atsakinėja spektaklio veikėjos, keturios sirenos: Gerda (Čiuraitė), Rimantė (Valiukaitė), Toma (Vaškevičiūtė) ir Aistė (Zabotkaitė).
Temai plėtoti kūrybinė komanda renkasi teatro sritį, kurioje prievarta ir smurtas yra labai gajūs, o kartu ypač sunkiai apčiuopiami. Nors teatras ir darbas jame yra realybės dalis, čia ribos tarp to, kas normalu ir leistina, bei to, kas ne, gerokai išblukusios. Tam sąlygas kuria savita teatro mitologija, nemažą jos dalį žino ir tie žmonės, kurie teatre nesilanko: aktorius yra molis (arba kaip šiame spektaklyje įvardijama - mėsa) režisieriaus rankose, aktorius turi daryti viską, ko režisierius reikalauja, besąlygiškai jam paklusti. Režisieriaus autoritetas, aktoriaus atsidavimas ir kančia yra stipriai romantizuoti, nesąmoningai kuria didelę dalį teatro žavesio, į jo pinkles pakliūva ne tik žiūrovai, bet ir patys aktoriai, tikintys „kenčiančio menininko“ kelio viršenybe. Tai taikliai iliustruoja sirenos Tomos kalba, gavus iki pat žemės ją nusveriantį apdovanojimą: „Ačiū už kančią ir kad neleidote man priešintis.“
Tikros tiek vaidinančių, tiek už scenos ribų likusių aktorių istorijos (dramaturgė Teklė Kavtaradzė) veikia atskirai arba pinasi su fikcine sirenų sala, jų „Plaukiojančiu“ teatru ir pasirengimu statyti „spektakliuką“. Spektaklio veiksmas padrikas, chaotiškas, visumą čia labiau kuria humoro ir įvairiais būdais perteikiamų istorijų negu siužeto ar suprantamos struktūros elementai. Būtent humoras yra pagrindinė šio spektaklio sirena - priviliojanti žiūrovą iš tiesų išgirsti, įsitraukti į aktorių istorijas, nuleisti savo gynybines sienas, verčianti vienu metu juoktis ir justi šleikštulį, rimtai išgyventi motyvus, kurie „graudenančio“ spektaklio kontekste būtų nurašyti kaip klišės. Trumpai tariant, humoras čia ne tik nuginkluoja, bet ir jau universalias atrodančias prievartą patyrusių aukų patirtis vėl paverčia unikaliomis ir asmeniškomis.
Įdomu ir tai, kad šiame spektaklyje netiesiogiai kreipiamasi į moteris, #metoo judėjimo kontekste nusigręžusias nuo kitų moterų, stojančias į smurtaujančių vyrų pusę, juos ginančias (Kirkė perspėja Odisėją dėl sirenų). Dalyje scenų būtent moterys yra tos, kurios nukentėjusioms sako: „O ko tu tikėjaisi?“ Būtent jos įtikina, kad smurtas, išnaudojimas yra normalu, ar netgi pačios už rankos atveda pas smurtautoją. Daug spektaklio pasakojimų neišgirstame iš pirmo karto - sirenos pertraukia viena kitą, vienai bandant pasisakyti, kitos sugalvoja pasiglemžti žiūrovų dėmesį, pasilinksminti su balsą keičiančiu mikrofonu ar paprasčiausiai pasišaipyti.
Teatre nebe pirmą kartą sužavi tiesiog fiziškai juntama ir erdvę transformuojanti Agnės Matulevičiūtės muzika. Veikia du pagrindiniai spektaklio garso takeliai, kardinalios priešpriešos: klubinis, ekstaziškas ritmas bei į jį įsiliejantis sirenų kaukimas ir jį atsveriantis žemų, slegiančių, grindis drebinančių dažnių takelis. Abu jie neabejotinai svariai prisideda prie to, kad žiūrovas pasinertų į spektaklį, fiziškai pajustų jo emociją, tariamų žodžių svorį.
Lietuvos teatre „Sirenų tyla“ yra vienas drąsiausių bandymų kalbėti priekabiavimo, prievartos ir smurto temomis. Nors vizualiai estetiškas ir dailus, spektaklis pasižymi žvėrišku gyvumu, tikru perdėtai nestilizuotu ir nedramatizuotu šleikštuliu, atskleidžia priekabiavimą patyrusio žmogaus traumą ir kaltę. Spektaklis, atsiradęs #metoo kontekste tvyrant ramybei, yra kaip niekad laiku - tai audra saulėkaitoj užsnūdusiam žiūrovui.
