„Vakarų krantinė“ nustebino paliudydama, kad Adomas Juška gali pasitelkti ir kitokių raiškos priemonių, žengti arčiau šiandienos, išsaugodamas gylį.
Stebint tai, ką lengviausia būtų pavadinti karštinės sapnu, nesunku Jo Strømgrenui pavydėti vaizduotės, regis, niekada nesusidūrusios su savicenzūra.
Omarais tampame ir mes. Ar galime save įsivaizduoti tame verdančiame vandenyje. Ar galime pripažinti, kad jau jame esame ir kad visi mūsų fiziniai ir nervų „perkaitimai“ yra ir mūsų būsena, ir jos priežastis.
Tai, ko labiausiai bijojau eidama į spektaklį, tapo didžiausia jo verte: žmogus, ne apmąstantis, o švelniu žmogiškai ironišku būdu išjaučiantis žvėriškus, nepamatuojamus gyvūno instinktus.
Jurijus Butusovas pasiūlė ano amžiaus režisūrines viliones, pompastiškas ir išsikvėpusias. <…> Senojo teatro prisirišimas prie anos „seno gero teatro“ kultūros stebina, nes kontekstai seniai pakitę.
„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liko kaip teatrinė regykla be pagrindinio elemento – išgyvenimo; kelių meninių stilių samplaika, bandančia pataikyti į šiandienos gyvenimo pasąmonę.
Nors visuomenės veidas kuriamas pasitelkiant atpažįstamus intertekstus ir kontekstus, jis atrodo tolimas. Jį atspindintys personažai nėra unikalūs, tarsi atkeliavę iš ankstesnių Jankevičiaus spektaklių.
„Vakarų krantine“ Adomas Juška ir jo komanda rodo puikų progresą ir įkvepia laukti tolesnių atradimų. Ypač tuos, kurie ilgisi gero klasikinio metaforų teatro.
„Ruletės“ pasakojimas iš ironiško ir siurrealistine patirtimi pripildyto pasirodymo tapo panašesnis į aštuntojo-devintojo dešimtmečių situacijų komediją ar šou.
