Roberto Wilsono Kauno „Dorianas“ – tyro kūrybos džiaugsmo, žavėjimosi neribotomis teatro galimybėmis apraiška. Teatro, gebančio kurti grožį. <…> Linkiu Lietuvos teatrui jį matyti kuo dažniau.
Visiškai skirtingi Dorianai šiame pasakojime veikia lyg veidrodis ir atspindys. Tai iš savęs besijuokiantis ir tuo pat metu savęs besigailintis benamis katinas ir lyg iš E. A. Poe pasakojimo išskridęs varnas.
Skaitydama interviu galėčiau patikėti, kad spektaklio siužeto jis nesureikšmina. Seniai pastebėta, kad jo teatras koncentruojasi į vaizdą, į malonumą akims, į galimybę sustingti grožio akimirkoje.
Kurti savidestruktyvų Dorianą Svobono ir Zemlecko duetui yra išskirtinis procesas: čia viskas – gestas, judesys, mimika, intonacijos pokyčiai – režisieriaus tiksliai apskaičiuota, o kaitos ritmas spartus.
Kaunas tą vakarą virto Berlynu. Tokį spektaklį įprasčiau matyčiau „Berliner Ensemble“. Bet pamačiau čia. Ir vyksiu dar, nes tokia estetika ir tikslumo pojūtis atstato regą.
