Čechovas kaip lygtis arba Čechovas kaip žemėlapis neskamba nei novatoriškai, nei anachronistiškai, ir nėra už ką nei tos lygties, nei to žemėlapio „išmesti” iš sąlyginio, bet galingo „kanonų sandėliuko”. Ten juk galima rasti dar ne to.
Prancūzų eksperimentatorius ir didelis rusų klasikos mylėtojas Ericas Lacascade´as garsiame Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre pastatė „Dėdę Vanią”. Spektaklio premjeroje apsilankė Infox.ru korespondentė Alla Šenderova.
Pirmoji „Dėdės Vanios” premjera pateikė dvi naujienas – vieną blogą, kitą gerą. Bloga yra ta, kad spektaklis pasirodė neparuoštas, gera – kad spektaklis yra proceso pobūdžio, ir premjeros „giljotina” jo neturėtų numarinti.
Prancūzų režisierius Ericas Lacascade´as, OKT/Vilniaus miesto teatre pastatęs „Dėdę Vanią”, atvirai nemetė pirštinės mūsiškajai – E.Nekrošiaus ir R.Tumino – A.Čechovo interpretavimo tradicijai.
Pagrindinę prasminio „Dėdės Vanios” lauko dalį užima siužetinių Vanios, Sonios bei Astrovo linijų sampynos. Dėliodamas jas, Lacascade´as savotiškai analizuoja skirtingas nevilties patyrimo formas.
