Atsakymai – naujojo poveikio sezone

Valdas Gedgaudas 2011-09-01 Menų faktūra
Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys. Kamilės Žičkytės nuotrauka

aA

Politiniame gyvenime darbą pradėjus naujaĩ suformuotai vyriausybei lyg ir galioja nerašyta bent jau šimto dienų taisyklė, per kurias net aršiausi kitaminčiai, oponentai susilaiko nuo kritikos, leidžia šviežiai iškeptiems pareigūnams susivokti, kur jie pateko, apsiprasti su jiems suteiktomis galiomis ir įgaliojimais, įvertinti slypinčias problemas, suformuoti ar pakoreguoti anksčiau suformuotus strateginius tikslus, gražiai papostringauti žurnalistams apie šviesias ateities perspektyvas ir t.t.

Panašiai atsitinka ir keičiantis įstaigų vadovams: juk neimsi net kojų naujame kabinete nespėjusiam apšilti, ką tik konkursą laimėjusiam aukštų kvalifikacijų kultūringai atrodančiam piliečiui tuoj pat priekaištauti dėl įsisenėjusių negerovių - reikia šiek tiek laiko ir kantrybės, juolab, kad, kaip taisyklė, entuziazmu trykštantis naujasis vadas viešai visiems dažniausiai „sugieda“ daugel kartų girdėtą giesmelę, kurios esmė maždaug tokia: „Dėmesio, dėmesio!.. Garbės žodis, dabar jau tikrai tikrai tuoj tuoj viskas bus labai labai gerai“.

Beveik prieš metus po įtempto siužeto trileriu virtusio konkurso, kai iš posto buvo išspirtas liūdnai pagarsėjęs nacionalinės reikšmės komercinio teatro apaštalas Adolfas Večerskis, naujuoju Nacionalinio dramos teatro generaliniu direktoriumi buvo paskirtas Martynas Budraitis. Bent jau pirmąjį savo darbo teatre pusmetį į kairę ir dešinę dosniai žarstęs pilnametražius ir trumpametražius viltingus (kartais net dramatiškus) interviu, jis pagaliau pristatė ir pradėjo pirmąjį savo, kaip šio teatro vadovo, sezoną.

Sezono atidarymas - visada šventė. Save bent šiek tiek gerbiantis teatras stengiasi neapsikiaulinti, mostelėti iš peties - ar kokią numanomai (galimai) rezonansinę premjerą, ar, blogiausiu atveju, ką nors kapitalesnio, solidesnio, vertingesnio iš jau turimo repertuaro.

Kuo žiūrovus nustebina, pamalonina naujieji Nacionalinio flagmanai - Martynas Budraitis su meno vadovu Audroniu Liuga?.. Jiedu elgiasi radikaliai - sezono pradžią paankstinę daugiau nei mėnesiu pakviečia žiūrovus į suomių dramaturgo Juhos Jokelos „Fundamentalistų“ (režisierius Jonas Vaitkus) premjerą. Į Nacionalinio fojė, kur apnikti dievoieškos viruso, springstantys teologine retorika du geri, televizinių serialų prozektoriumuose dar neišmėsinėti aktoriai - Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė - pustrečios valandos vangokai, su retais, tačiau vis dėlto gana letaliniais pagyvėjimais ieško atsakymų „į atvirus klausimus apie religiją, tikėjimą, meilę ir gyvenimo prasmę“.

Pjesėje teksto daug, jis filosofinis, komplikuotas, sofistikuotas, o akustika Nacionalinio fojė - labai šiaip sau; garsas, aktorių paleistas jiems besisukiojant, besišlaistant aplink fontanėlį, įvairiomis kryptimis besisklaidydamas akimirksniu duslėja, gęsta, kol su visam prasmenga. Turbūt todėl įpusėjus pirmam akustiškai kontuzytų „Fundamentalistų“ veiksmui galvoje pradeda zvimbti įkyri mintis, kad gal būtų buvę žymiai protingiau ir prasmingiau Nacionaliniam bendradarbiaujant, pavyzdžiui, kad ir su Lietuvos radiju, tiesiog išleisti šio spektaklio kompaktinę plokštelę ir neleisti žiūrovams grupiškai kamuotis. Tokią radijinę „Fundamentalistų“ versiją sukurpti.

Pjesė tokiai transformacijai tikrai nesipriešintų. Budrys su Samuolyte puikiai susitvarkytų, intonacijas valdyti jiedu moka. Pats Liuga, afišuojantis savo režisūrines ambicijas, galėtų čia vaisingai pasireikšti, amžinai skubančiam, užimtam J. Vaitkui nebereikėtų vargintis ir trukdytis.

O žiūrovai (klausytojai?..), sezono atidarymo proga įsigiję „Fundamentalistų“ „kompaktą“, taip sakant, pasirinkę audioversiją, nieko neprarastų. Šis spektaklis išties išskirtinis, nes nors ir neįtikėtina, tačiau absoliučiai akivaizdu, kad žiūrėti jame nelabai yra ką ir į ką.

Vaitkus šiuo atveju pasirodo esąs nemažesnis radikalas už Nacionalinio vadus: režisierius pabrėžia, kad Jokelos pjesė „atvira, nuoširdi, apnuoginta“, todėl jis atsisako bet kokių „pastatyminių“ dalykų ir konstatuoja, kad viskas remiasi aktoriaus-žmogaus sąmone.

Gerai, kad viskas taip fundamentaliai remiasi aktoriaus-žmogaus sąmone. Bet žiovaujanti žiūrovo sąmonė šiuo atveju nelabai beturi į ką atsiremti.

Scenografijos jokios - tuščia, plika, nyku. Akustika, kaip jau minėjau, tragiška. Toks keisto žanro nuobodus marginalinis suomiškas reikalas, išdabintas verbaliniais rujojančio religinio tantrizmo ornamentais. Nuvėsusios sezono pradžios rekolekcijos.

Pačiu geriausiu atveju „Fundamentalistus“ būtų galima laikyti ne itin vykusiu spektaklio eskizu, kokių būna apstu Liugos organizuojamose kasmetinėse Naujosios dramos akcijose. Beje, šį pavasarį ši pjesė akcijoje buvo pristatyta. Laimei ar ne, bet matyti neteko.

Signalinis klausimas būtų toks - kokiais pavidalais „Fundamentalistai“ skleidėsi NDA metu, jei sezono atidarymo premjera vos vos panėši į varganą, apiblukusį, našlaitišką eskizą?..

Ar čia tik nebus įvykęs trumpas sujungimas, ir eskizas mechanišku transplantologiniu būdu buvo paverstas pilnavidure premjera (na, be abejo, užuojauta aktoriams, jiems tekstą mintinai išmokti vis dėlto teko). Ir dar: kokios spalvos repertuarinę ateitį teatro vadovybė planuoja-prognozuoja šitiems savižudiškiems „Fundamentalistams“?..

Gal suorganizavę šitokią įsidėmėtiną sezono pradžią teatro vadovai bando pradėti taikyti mįslingą „naująjį poveikį“, nes reklaminėse teatro strategijose pirmasis judviejų sezonas pristatomas kaip „naujo poveikio sezonas“?

Jei iš tiesų taip, tai tokio pobūdžio naujo poveikio grimasų publika gali nesuvirškinti, tiesiog neištverti. Ir čia jau nepadės nei reklamuojami klasikiniai anei auksiniai abonementai.

Ant Jono Vaitkaus šiuo atveju pernelyg rūstauti nereikėtų. Jis, be vadovavimo Rusų dramos teatrui, stato daug, įvairiai, plačiai ir kitur. Visko ir visaip jam atsitinka. Bet vienas dalykas simptomiškas - jis visada pasirodo ten, kur atsiranda rimtų problemų.

Be abejo, šiemet pagrindinis jo kirtis Nacionaliniame bus Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, o „Fundamentalistai“ - tarp kitko, jeigu labai reikia, norite - prašom, grožėkitės...

Tačiau teatro vadovybei renkantis sezono atidarymo premjerą būtų pravartu elgtis apdairiau, nejuokinti svieto. Tokio pavidalo „Fundamentalistai“ galėtų būti nebent viršplaninė, pavyzdžiui, vienuolikta teatro premjera kažkur kitų metų balandžio pabaigoje, kai visi pagrindiniai sezono įvykiai jau nuvilniję, prabėgę, pasibaigę.

Tad kas gi nuveikta per tuos beveik metus? Daug keistų šūkių („atrask tikrovę“, „aš tapsiu žvaigžde“ „aš žudysiu“, „aš emigruosiu“), pamažėle tilstančių pažadų, skambių vakarykščių antraščių, keletas su įdomiomis papildomomis sąlygomis į teatro repertuarą įtrauktų silpnesnių ir stipresnių pripažinimą pelniusių režisierių spektaklių (kai kurių jų rodymo resursas - jau visai prie pabaigos), šiek tiek plika akimi regimų akivaizdžių viešųjų ir privačių interesų derinimo kataklizmų aukščiausioje teatro vadovybėje, keletas „riebių“ naujų etatų teatro administracijoje.

O kas toliau?.. Po „fundamentalios“ sezono atidarymo vinies - klausimų daugėja. Laukti liko nebedaug. Kaip skelbia provokatyvi, įspėjanti raudona eilutė naujame teatro interneto tinklapyje: „Visi atsakymai - naujojo poveikio sezone“. Pirmyn, vaikinai.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.