Kišeninėje Menų spaustuvės salėje pradėtas rodyti neįprastas spektaklis. Pašalietis gal ir nesuprastų, ar tai tikras teatras – ratu sėdi dešimt jaunų vaikinukų ir merginų ir pasakoja vieni kitiems kažkokias istorijas. Pasakoja ir čia pat jas pavaizduoja... Bet pašalietis vargu ar užsuktų į šią salę, o jeigu užsuktų, tiesiog šiaip sau, manau, būtų maloniai nustebintas. Būrelis jaunuolių, būsimieji aktoriai profesionalai, Keistuolių teatro pamaina, užsispyrėliškai nekuria teatro – čia, į vienam vakarui artima tapusią salikę, jie atsineša savo potyrius ir juos čia pat, mūsų akyse, suveria į vieną prisiminimų vėrinį. Tas vėrinys ir vadinasi “Atviras ratas“.
Žinoma, kad tai nepaprastas “ratas“, nors pasakotojai sėdi ant kėdžių ir, be abejonės, ratu. Tai – atvirumo ratas, kur kiekvienas į netrukus visus apjungsiančią istoriją įneša po kruopelę savo gyvenimo. Štai tas nuotykis iš gimimo, anas – iš darželio, šitas – iš mokyklos, dar kitas – iš šeimos. Atrodo, koks gi čia stebuklas – susikaupti ir pradėti kalbėti: “Kai man buvo ketveri...“, “Kai aš lankiau darželį…“, “Kai mano mama sunkiai sirgo…“ Dar – bakstelėti pirštu į draugus ir tą “kai...“ tiesiog pavaizduoti – dviese, trise, keturiese. Stebuklas kitur – tos miniatiūrinės biografinėmis improvizacijomis pavadintos kruopelytės, kurios, atrodytų, neturi nieko bendra su jų pasižiūrėti atėjusiųjų gyvenimu, staiga tampa nepaprastai tikros ir atpažįstamos, o jų “autoriai“ – artimi ir savi. Jie kalba ir rodo, o tu ne tik žiūri, ne tik juokiesi, bet tarsi nevalingai esi į šį ratą įtraukiamas. Ir netrukus pats mintyse kartoji: “Kai man buvo.., kai mano.., kai mokykloje...“ Supranti, jog tas ratas – tai dar ir nesibaigianti gyvenimo akimirkų dėlionė, apie kurias tu jau pamiršai, bet su kažkuo, kažkur kitur, kitu laiku jos nutiko. Ir taip kartojasi be atvangos. Taip “mažasis“ sėdinčiųjų centre ratas išdidėja iki sėdinčiųjų aplink juos ir tampa išties atviras.
Bet vis dėlto tai teatro žmonių ratas. Scena, kad ir kokia ji būtų, turi vieną bjaurią savybę – ji viską paverčia truputį “teatru“. Tikroji tiesa čia neįmanoma, nes tada scena virstų nescena. Kaip tik tai puikiai supranta jauni aktoriai ir turbūt kaip tik todėl šias istorijas gera žiūrėti. Jos vos vos netikros – rimtos, bet ir sužaistos, nes aktoriai atsisveikina su patirtais įvykiais: kartais liūdniau, o kartais ir pasijuokdami. Juk, pavyzdžiui, viena yra pačiam prisiminti kažkada turėtą draugą ar sutiktą žmogų ir visai kas kita – kai jį įsivaizduoja ir pavaizduoja jau naujasis draugas. Tas, kurį išsirinkai iš dešimtuko ir kuris čia pat atliko savo “vaidmenį“ – suteikdamas naujų spalvų, priversdamas jį kitaip kalbėti ir elgtis. Tada ir įvykis ar nuotykis nebėra toks asmeniškas, nebėra intymus ar žeidžiantis. Jis tampa visų – ir partnerio, ir net žiūrovų, teatro įvykiu. O ką tik pavaizduotas žmogus – mažyčiu vaidmeniu, sukurtu per kelias minutes. Reikia tik įsivaizduoti – dešimt jaunuolių, kurie pasakoja ne po vieną, o po kelis nuotykius, kuriuose dalyvauja irgi ne vienas, o keli aktoriai... daugybė nuotykių, daugybė patirčių.
Štai taip – iš tikrų ir vis dėlto sukurtų istorijų – sukamas “Atviras ratas“. Kiekvieną vaidinimo vakarą vis naujas, nes kiekvieną sykį savo prisiminimui aktoriai gali pasirinkti vis kitą partnerį, vis kitą įvykį. Tad kiekvieną vakarą tai vis naujas spektaklis – su savo tema, vaidmenimis, savo pradžia ir pabaiga, besikeičiančiomis nuotaikomis ir ritmu. Tiesa, nesikeičia čia turbūt tik atsisveikinimo su vaikyste, paauglyste tema. Ji sužadina ir graudulį, ir juoką, ji abu – aktorių ir žiūrovų – ratus sujungia į vieną, čia ir dabar savo praeitį improvizuojančiųjų bendriją. Gal tai ir yra teatro terapija?
* * *
Kad teatras gali būti geresnis nei yra, tiki ir jaunas režisierius Agnius Jankevičius. Keistas ir kažkoks paradoksalus jo atėjimas, buvimas teatre – tarsi režisierius būtų jį šiek tiek pralenkęs. Turėdamas savo kraičio skrynioje penkis spektaklius, jis vis dar kažkur šalia... Tačiau tą paradoksalumą greičiau lėmė neįprasta darbo su literatūrine medžiaga, aktoriais, net pačia teatro materija maniera, kurią šiais penkiais spektakliais režisierius pademonstravo. Ją prisijaukinti gali ne iš karto.
Taip jau nutinka, kad po daugelio metų, prisimenant vieno ar kito režisieriaus kūrybinę biografiją, dažniausiai grįžtama prie debiuto. Vienų jis būna labai ryškus, kitų ne toks, tačiau pirmuosiuose spektakliuose vis ieškoma kažkokių tolesnio režisieriaus kelio nuorodų. Pavyzdžiui, Nekrošiaus teatro šaknų ieškoma “Medaus skonyje“, nors tikroji režisūrinė biografija pradedama “skaičiuoti“ nuo “Kvadrato“ – penktojo spektaklio. Vaitkaus – greičiau nuo trečio ir penkto spektaklių – “Svajonių piligrimo“ ir “Karaliaus Ūbo“, dviejų estetinių kraštutinumų, tarp kurių išsiteko daugelis vėlesnių jo darbų. Oskaras Koršunovas ryškiai debiutavo savo pirmuoju oberiutišku “Ten būti čia“; ilgesnį kelią teko nueiti Gintarui Varnui, nors jo “Balaganiūkštis“ (trečias spektaklis) ir “Revoliucijos lopšinės“ (penktasis darbas) dabar nublanksta prieš vėlesnius “Jei praeitų penkeri metai“ ar juo labiau “Publiką“. Visų šių “pradžių“ savotiškas žymeklis – atsiradimas profesionalioje scenoje ir pataikymas į pačią laiko bei teatro situacijos šerdį. Būdami jauni, šie režisieriai kalbėjo kitaip nei kažkas iki jų ir su tuo jų “kitaip“ reikėjo taikstytis.
Agnius Jankevičius irgi pradėjo kitaip – “Užribiu“ (2001), “Tundra“ ir “Stepių karaliumi Lyru“ (2003) – beveik normalaus “formato“ spektakliais pagal rusų autorių (V. Pelevino, A. Čechovo, A. Tolstojaus) kūrinius. Tiesa, kūrinius jo režisūrinė išmonė tarsi ištirpdė, užtat galima prisiminti spektaklių įtampą, aktorių ekspresiją ir plastiką, raiškias detales. Bet turbūt kaip tik šis režisierius kėlė ir daugiausia “kitokių“ nepatogumų: jo spektaklių beveik neįmanoma papasakoti, neįmanoma įvardyti vaidmenų, atmosferos, apibūdinti vaizdinių ar nuotaikų; neįmanoma kalbėti taip, kaip išmokė ligšiolinis mūsų teatras. Ir režisieriaus debiutas, atrodo, išpuolė nedėkingu laiku: ne teatras, ne profesionali scena jį pristatė, o akcijos ir forumai, ne tik leidę “eksperimentuoti“, bet ir siūlę vertinti tik kaip eksperimentus. Bet štai režisierius sukūrė dar du spektaklius – Natachos de Pontcharros “Žiurkiagalvius“ (2004) ir Juozo Baltušio “Parduotas vasaras“ (2005). Jie jau rodomi scenoje, yra savarankiški ir juos vargiai pavadinsi studentiškais eksperimentais. Ar tai debiutas? Ir kuriame iš šių spektaklių kas nors vėliau galės ieškoti tik Jankevičiaus režisūrai būdingų bruožų?
“Žiurkiagalviai“ sėkmingai rodomi Menų spaustuvės Kišeninėje salėje, turi net jau savo gerbėjų būrį. Spektaklis bet kurį gali sukrėsti vienu netikėtu režisieriaus “sprendimu“ – teatrinė realybė čia papildoma anaiptol ne teatrine. Inga Filipovič – tarsi mažas, gyvas kamuoliukas invalido vežimėlyje – yra tai, apie ką pasakoja (bet tik žodžiais) de Pontcharra ir ką vaidina aktoriai: konkretus, medžiagiškas, jokiais įvaizdžiais neįmanomas perteikti “antras“ spektaklio planas. Žinodamas apie jį – Filipovič pristato žiūrovams spektaklį ir užbaigia jį finaliniais sakiniais – kitaip žiūri į du brolius žiurkių galvomis, kitaip priimi jų linksmą vaikystę ir anaiptol nebe tokią linksmą brandą. Jankevičius, kaip ir jauni “Atviro rato“ kūrėjai, išlieka teatro režisierius: dviejų brolių vaidmenims jis pasikviečia aktorius Leonardą Pobedonoscevą (Žefis) ir Sergejų Ivanovą (Žefas), jų Tėvo vaidmeniui – Arnoldą Jalianiauską ir tarsi leidžia jiems minimalistiškai, bet kartu psichologiškai taikliai atkurti brolių gyvenimą. Brolių ir Tėvo pasakojimai, tiksliau – liudijimai, čia nebereikalauja jokios iliustracijos, jokio ypatingo sukeistinimo; trys aktoriai improvizuoja, net džiazuoja aplinkybes ir tarpusavio santykius, lengvai, su humoru, užkrečia savo pasakojimu, nes iš tikrųjų modeliuoja sceninę situaciją. “Žiurkių galvos“ tėra lygiai tokia pati vaidmens sąlyga, kokią tektų priimti, jei būtų vaidinamas koks nors kitas vaidmuo... O štai tas aštrus ir nepaprastai tikslus dviejų planų sujungimas, staigus ir užtikrintai nubrėžtas spektaklio pradžios ir pabaigos štrichas, turintis daugybę prasmių, sukeliantis daugybę asociacijų, jau priklauso režisieriaus individualybei (o ką jau kalbėti apie išties tarsi vienu atsikvėpimu suvaidinamą žavių detalių kupiną “Žiurkiagalvių“ istoriją...).
Bet apie “Žiurkiagalvius“ kalbėti lengviau – spektaklis savo tema, vaidyba artimesnis šiųdieniam teatrui. O kaip priimti, vertinti naujausią, penktą, Jankevičiaus darbą – “Virto ąžuolai“ pagal Juozo Baltušio “Parduotas vasaras“? Tiesa, savo mizanscenų kampuotumu, plastiniu grafiškumu jis šiek tiek primena “Stepių karaliui Lyrą“, nors yra ir gerokai vientisesnis, nuoseklesnis ir labiau sutelktas į ... žinoma, kad ne į Baltušio apysakos atpasakojimą ar jos interpretaciją. Režisierius yra sakęs, jog spektakliu bandys sujungti tris epochas – pagoniškąją, sovietmečio ir nūdienos, o per šį junginį mėgins įskelti “naująjį aktualumą“. Tačiau tradiciškai šio aktualumo suprasti nederėtų – jokio šiuolaikiškumo, atpažįstamų dabarties tipų scenoje nėra. Šiuolaikiškumas gimsta iš neįprastos, bet kartu ir tikslingos erdvės ir jos spalvų kompozicijos, iš keistų veikėjų pavidalų bei jų kalbos ir elgesio manieros, pagaliau iš to beveik sustingusio, beveik tamsoje skendinčio pasaulio, kurį prikelia ir vėl praeitin nugramzdina muzikinė “Žalios stotelės“ užsklandėlė. “Žalia stotelė“ – ženklas, net mitas, estafetinė kartų kaitos gairelė, kurią mums įteikdamas režisierius keliauja dar toliau. O tas “toliau“ – savotiška socrealistinė instaliacija: raudonas kilimas, ant kurio pabirę ne gyvi žmonės, bet schematiškos, irgi jau mitais virtusios žmonių figūros, į kurių gyvenimišką bruzdesį dar iš toliau žvelgia monumentalios tuščiavidurės medinės skulptūros (dailininkė Lina Karaliūtė, skulptorius Simonas Dūda). Baltušio “Parduotos vasaros“ čia – ne autoriaus realistinis siužetas, kurį norėtų perkelti į sceną režisierius. Kartu su Kazytės ir jos vyrų įvykiais režisierius atveria laiko kontūrus – jie Baltušio veikėjus pavertė idėjomis ir konfliktais, neigiamais ir teigiamais, didingais ir menkais sovietmečio charakteriais, kurie spektaklyje tarsi tampa gyvomis-negyvomis kaukėmis. Įsitempusi, viena intonacija ir greitakalbe žodžius berianti Jurgos Jalianiauskienės Kazytė; lėtas, ramus, raiškiai porinantis Igno Ciplijausko Stanislovas; ūmus, aitrus, pagiežingas ir ta pagieža kiekvieną žodį nuspalvinantis Arnoldo Jalianiausko Laurynas; “Skystimas“ – plonyčio balselio Sergejaus Ivanovo Antanėlis. Greta – dar labiau utriruotos, šaržuotos komiškosios figūros: vos pastovintis ant kojų, nes amžinai girtas, ir nuo šio nepastovėjimo fantastiškus piruetus išraitantis Alekso Kazanavičiaus Ramoška; pagautas vagiant, iškoneveiktas, tarsi rąstelio suriestas ir kumščio panosėj ištiesintas Egidijaus Bako Untulis; istorijos pusiaukelėj užsilikusi, seno ir naujo laikų “išlenkta“ Dalios Morozovaitės Morta su VEFu rankose; dviejų laikų “iščiustintas“ ir “išdidintas“ Luko Petrausko Klemensas su raudonų gėlių puokšte. Deformuotos iki sovietmečio grimasų, tiksliau – mumifikuotos ir todėl teatrališkos, šios figūros visą spektaklį nepalieka scenos – visos yra vieno paveikslo, vienos epochos dalis.
Tačiau šis abstrahuotas, ekscentriškai deformuotas paviršinis spektaklio sluoksnis gaubia kitą, gerokai svarbesnį. Jis atsiveria ne tiek atkakliu Kazytės savo “laimės“ siekimu, ne jos modeliuojamais lemtingais įvykiais, kurie sugriauna šeimą ir likimus, o greičiau lėta ir tarsi nesibaigiančia visų šių jau net ir ne baltušiškų, o tiesiog sovietmečio lietuviškų “ąžuolų“ agonija. Kiekvieno ji skirtinga, savaip išgyventa, Ramoškos – tragiškai groteskiška, Antanėlio – nepaprastai skaudi. Kad ji staiga paliečia ir sukrečia – ne vien aktorių nuopelnas (nors jie nepaprastai tiksliai ir atsakingai kuria savo keistus veikėjų pavidalus ir tuo vaidybos atsakingumu įtraukia į spektaklį), tai ir ypatinga vaizdo bei žodžio sankirta. Kažkur pasąmonėj užsifiksavęs, irgi kalbos mitu tapęs anuometinis sodrus, daugiaspalvis lietuviškas žodis čia išnyra kaip tikriausias savo šaknų ir praeities priminimas ir paverčia veikėjus mūsų pačių istorijos, charakterio savybių, likimų įvaizdžiais. Jie gerokai kraupesni, bet kartu artimesni ir autentiškesni – jie nereikalauja susitapatinti, o tik pažinti ir atsisveikinti. Gal tai ir yra teatro aktualizacija?
