Siaurų, vingiuotų gatvelių labirintas. Iškrypusios šaligatvių plytelės, sutrūkinėjusios, su atsilupusiu tinku pastatų sienos. Žmogus, žingsniuojantis tik jam vienam žinoma kryptimi. Londonas, Praha, Vilnius? Pilkumoje skendinčia griūvančio miesto videoprojekcija Lupa pradeda teatrinę kelionę kartu su W. G. Sebaldu. Tai bus kelionė ne tik per senąsias Europos valstybes, kuriose per keletą dešimtmečių lankėsi pagrindinis „Austerlico“ herojus. Tai taip pat ir skausmingas keliavimas laiku audringame XX amžiuje. Keliavimo tikslas taip ir liks iki pat pabaigos neaiškus, kad galiausiai būtų paklausta: ar buvo verta?
Perskaityti „Austerlicą“ Krystianą Lupą paskatino jo studentas iš Ukrainos. Bet režisierius nusprendė, jog Sebaldo romano neįmanoma perkelti į sceną, nes tam reikėtų atsisakyti visų ligšiolinių teatrinių priemonių ir sukurti kai ką absoliučiai naujo. Tačiau susižavėjimas šiuo kūriniu išliko. Likimo valia, o gal paprasčiausiai sutapus aplinkybėms, tą romaną Lupai vėl priminė Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Tuo metu Lenkijoje Lupa statė „Capri - bėglių salą“ pagal Italijos karo korespondento Curzio Malaparte's, lydėjusio nacius ir fašistus Antrojo pasaulinio karo metais, tekstus. Jo knygose „Kaputt“ ir „Oda“ iškyla karo suniokotos Europos paveikslas, atskleidžiantis žiaurumus ir kitas bjaurastis, kurių geba imtis žmogus. Tai pasaulis, nuo kurio nusisukęs bedvasis elitas panyra į hedonistinį užmaršumą.
Tad „Austerlicas“ buvo tarsi natūrali ano spektaklio, nagrinėjančio pabėgimo nuo Europos moralinio nuopuolio temą, tąsa. Tačiau vilnietiškame pastatyme pabėgama priešinga kryptimi. Taip bandoma prasimušti pro kietą užmiršimo ir išsižadėjimo to, kas XX amžiaus istorijoje buvo žiauriausia ir gėdingiausia, šarvą.
Sebaldas aprašo keletą atsitiktinių Pasakotojo susitikimų su ekscentrišku vienišiumi Žaku Austerlicu. Susitikinėjama per net beveik 60 metų laikotarpį įvairiuose Europos miestuose. Austerlicas yra žydės iš Prahos vaikas, kurį motina išsiuntė gyvybės traukiniu į Didžiąją Britaniją, kai jam buvo penkeri. Taip jis išvengė tragiško likimo - deportacijos į koncentracijos stovyklą Terezine. Ilgą laiką nežinojo nei savo tikrosios pavardės, nei kas jo tėvai, gyveno įtėvių šeimoje, neturėdamas praeities ir jausdamasis svetimas. Jį domino tik rūmų architektūra ir tai nulėmė, kad jo sąmonėje ėmė blykčioti atsiminimų prošvaistės. Klajonės ieškant tėvų pėdsakų, viliantis sužinoti tiesą apie jų likimą, suteikė galiausiai jo gyvenimui prasmę.
Lupos spektaklyje su Austerlicu (už šį vaidmenį aktorius Sergejus Ivanovas pelnė „Auksinį scenos kryžių“) susipažįstame Antverpeno stotyje, kur jis, dar jaunuolis, fotografuoja šviestuvus. Užsimezgęs ryšys tarp jo ir Pasakotojo - Sebaldo (Valentinas Masalskis) tampa pretekstu ieškoti tiesos ir išsiaiškinti savo tapatybę. Tačiau netrukus paaiškėja, kad šis procesas ne tik sudėtingas, bet ir nepaprastai skausmingas. Iš energingo jaunuolio Austerlicas ilgainiui virsta ligotu, anemišku, tarsi atminties atgaivinimo procesas būtų išsunkęs iš jo gyvybingumo syvus.
Pirma priemone atgaivinti prisiminimus tampa fotografija. Fotografuoja ne tik Austerlicas, bet ir Pasakotojas. Senu fotoaparatu daromos nuotraukos iškart atsiduria ant įšalusio kambario sienos. Jos vaizduoja baldų ir buto detales, atkreipdamos dėmesį į tai, kas, regis, nereikšminga, ir atitraukdamos dėmesį nuo to, kas iš tiesų svarbu. Nes fotografija, kaip rašo Wojciechas Nowickis, meluoja: neaiškina pasaulio, bet leidžia pamatyti tik subjektyviai pasirinktą jo gabalėlį... Reikalingas yra su nuotrauka susijęs pasakojimas, istorija. Austerlicas kviečia Pasakotoją pažaisti žaidimą, kuriame reikia papasakoti istoriją pagal atsitiktinai iš ant stalo pabertų pasirinktą fotografiją. Kai kurios banalios, kitos sukelia skausmingus prisiminimus. Pasakojimas apie jas teikia Austerlicui skausmo, bet jis nenutraukia žaidimo, lyg būtent to skausmo siekdamas, lyg tikėdamasis, jog kančia jį apvalys, suteiks palengvėjimą...
Žaidimas su scenos Sebaldu - tai tarsi raktas, atveriantis perėjimą į kitą pasaulį. Lupos pastatyme metafora įgyja konkretų ryšį su Austerlico istorija. Filmo kadrų sekoje matome žmones, kurių gyvenimus tragiškai nutraukė Holokaustas. Istorijos angelo paveikslą lydi vaizdas žydų berniuko su aukštyn pakeltomis rankomis, tartum kažkas taikytųsi į jį... Po manęs neliks nieko, tik tos fotografijos, - ištaria ant sofos gulintis išsekęs Austerlicas. Tačiau jis klysta. Jam neskirtas nei projekcijoje rodyto berniuko tragiškas likimas, nei šešių milijonų žydų, žuvusių per Antrąjį pasaulinį karą, lemtis. Jis išgyveno, bet sumokėjo už tai didžiulę kainą - vidinę tuštumą ir praeities, kuri būtų suformavusi jį kaip žmogų, neturėjimą.
Todėl Austerlicas stengiasi atkurti prisiminimus. Vyksta į Prahą, ten atsiduria, kur jo būta, susitinka Verą (Danutė Kuodytė), kaimynę ir buvusią globėją. Moteris, sujaudinta susitikimo, pakviečia pas save. Dar vienas butas, pilnas baldų, daiktų. Austerlicas liečia juos, lyg tikėdamasis, kad fizinis kontaktas sužadins prisiminimus... Jo gyvenime ateičiai nėra vietos. To šanso jis atsisakė, išsiskirdamas su Marie de Verneuil, su kuria susipažino Paryžiuje, paskui praleido su ja atostogas Marienbade. Bendro gyvenimo šansą, nukreiptą į ateitį, vėl uždengė praeities šešėlis - miglotas šeimos atostogų Vokietijos kurorte prisiminimas. Ne be pagrindo Marie kažkuriuo momentu atgaivina garsųjį Alaino Resnais filmą „Praeitais metais Marienbade“. To neįprasto eksperimento įvedant filmo pasakojimą fragmentai susipina su Marienbade besilankančių Mari ir Žako projekcijomis.
Sekdamas Sebaldo mintimi, Lupa svarbią reikšmę suteikia pastatams, tarytum kaip tik juose paslėpta tiesa apie praeities įvykius. Sugriautų miestų detalės, gražūs, bet nežmonišku šalčiu dvelkiantys videoprojekcijose matomi paminklai ir galiausiai bedvasiai autentiškų barakų koridoriai koncentracijos lageriuose, kur užklysta herojai, - visa tai tampa didžiausių žmonijos klaidų ir nusikaltimų liudijimu, žmonijos sąžinės priekaištu. Šį įspūdį dar labiau sustiprina puikaus lietuvių kompozitoriaus, garso menininko Arturo Bumšteino muzika, kurioje panaudojama ir elektronika, ir natūralūs miesto aidai, ir klasikinės Bacho, Schuberto, Schumanno kompozicijos. Ir ilgos tylos pauzės. Garsas spektakliui suteikia dar vieną matmenį - kažkur tarp „dabar“ ir „tuomet“, tarp gyvenimo ir mirties.
...Lupa savo spektaklyje be paliovos seka Sebaldu - rašytoju: į Londoną, Paryžių, Prahą, Marienbadą. Nesustoja net prie koncentracijos stovyklų Brennocke, Terezine. Ieško kažkur toli, beveik visiškai nepastebėdamas to, kas įvyko prie pat Vilniaus teatro, esančio buvusio geto teritorijoje. Jo Maksas - tai tik atsitiktinė auka, viena iš keleto milijonų žydų, kuriuos nužudė naciai ir su jais kolaboravę kitų tautų, tarp jų ir lietuvių, atstovai. Spektaklyje, kuris rodomas vos už keliolikos kilometrų nuo vietos, kur žuvo 95 procentai Lietuvos žydų bendruomenės, lietuviu galėtų būti sceninis Sebaldas - lietuvių kolaborantų palikuonis. Tačiau Lupa nesiryžta tokiam žingsniui, tartum atsiskaitymą už gėdingą praeitį palikdamas patiems lietuviams. Šis atsargus, tiesiog net eskapistiškas gestas ypač stipriai pribloškia, prisiminus „Didvyrių aikštę“, kur Lupa, beje, pirmą kartą taip atvirai palietė Holokausto temą ir Bernhardo tekstas nuskambėjo kaip Lietuvos visuomenei mestas kaltinimas. „Austerlice“ pagrindine Vienos aikšte kuo puikiausiai galėjo būti Lukiškių aikštė Vilniuje, esanti šalia buvusios gestapo ir NKVD būstinės, kur dabar Genocido aukų muziejus. Prieš šešerius metus kaltinimas, kurį, jau uždegus šviesas, žiūrovams nuo scenos metė profesoriaus Šusterio vaidmenį atliekantis Valentinas Masalskis, tiesiog sustingdė publiką. Na o Austerlice“ tas pats, jau beveik septyniasdešimtmetis aktorius tik žiūri į mus ir tyli.
Austerlicas“ Jaunimo teatre Vilniuje - neabejotinai monumentalus kūrinys, tiesiog linkstantis nuo kontekstų ir pačios tematikos svarbos - siaubingo milijonų žmonių likimo, kurio XXI amžiaus žmogus nepajėgus suvokti. Krystianas Lupa atvirai prisipažįsta tuo, bandydamas kartu su Sebaldu ne tiek pasakoti tai, ko neįmanoma perteikti, kiek iškelti klausimą, kaip su tuo paveldu susidorojame ir kur jis mus veda. Deja, nei Lupa, nei Sebaldas neranda atsakymo. Tačiau jie neabejoja, kad kaip tik dėl to reikia ir toliau ieškoti. Sebaldas jau nebegali, Lupa dar gali.
Karolina MATUSZEWSKA. Topografia pamięci. Teatr, 2021/7-8.
Iš lenkų kalbos vertė Edita Degutienė
