Jurijus Jukovas
Nežinau kaip kitiems, bet šių eilučių autoriui besibaigiant metams Vilniaus teatras „Lėlė“ tėškė karališką dovaną. Belaužiant galvą, kaip čia užpildžius kultūrinės programos spragą per mokinių Kalėdines atostogas, užgriuvusias kaip stichinė nelaimė, Lietuvos lėlininkų bastionas pakvietė į itin specifišką renginį. Iš pasaulio lėlininkų mekos - Šarlevilio-Mezjero Prancūzijoje - čia atvyko grupė tenykštėje nacionalinėje lėlių teatro meno mokykloje studijuojančio jaunimo, tarp jų ir lietuvė Jūratė Trimakaitė. Jos iniciatyva įvyko visas šis desantas. Tris vakarus paeiliui rodyti trumpi studentiški spektakliai - „Didelis karkasas“ (rež. Marion Belot), „Neišvengiami žvėrys“ (rež. Jūratė Trimakaitė) ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ (rež. Lucas Prieux) ne tik kultūriškai užganėdino jauną mokinį teatralą, bet ir suteikė gaivų sceninio jaunatviškumo gūsį tiems, kas išsiilgo naujesnių teatrinių vėjų.
Jūratė Trimakaitė - viena iš būrio aktorinio jaunimo, prieš keletą metų papildžiusio „Lėlės“ teatro trupę. Prieš porą metų šioje scenoje ji jau pasirodė su kolege iš Rusijos Vera Rozanova kaip jau minėtos Šarlevilio lėlių teatro meno mokyklos atstovės su studentišku spektakliu „One for Two“. Tai buvo maksimalistinio feminizmo persunktas kabaretinio žanro skečias, kuriame parnaudoti ir „stalo teatro“ principas, ir kabaretinė „lėlė-dublis“ kai atvirai vaidinantis aktorius „bendrauja“ su savimi pačiu per lėlės galvą, užmautą ant jo rankos. Tai nūn itin populiarūs lėlių teatruose žanrai, o įmantrus dvigalvio principo panaudojimas Gintarės Radvilavičiūtės spektaklyje „Smėlio žmogus“ pernai pelnė „Lėlės“ teatrui „Auksinį scenos kryžių“.
Dabar Jūratė Trimakaitė jau atvyko į gimtą teatrą gerokai subrendusi, pramokusi prancūzų kalbos ir, kaip pasirodė, nemenkai įsisavinusi prancūziškojo teatro (plačiąja prasme, ne vien lėlių) oro ir dvasios. Taip pat tris dienas vyko svečių organizuoti profesinės laboratorijos „vorkšopai“. Nepaisant kai kurių mūsų lėlių teatro meno autoritetų niurzgėjimo, drįsčiau teigti, kad tie trys spektakliai iš Prancūzijos gana išsamiai perteikė ir tą orą, ir tą dvasią , ir Šarlevilyje bebręstančio teatrinio jaunimo tendencijas, ir jų specifinius rakursus.
Pirmasis spektaklis „Didelis karkasas“ (Grasse Carcasse), sukurtas pagal Manu Larcenet komiksų seriją „Blast“, taip ir atrodo - kaip įtikinantis gana populiaraus, ir tą populiarumą vis labiau vystančio (ne vien lėlių ir objektų teatre) sceninio komikso žanro pavyzdys. Reginio centre - pusantro žmogaus ūgio dydžio lėlė, valdoma lėlininko iš vidaus. Pastarojo kuklus ūgis (jis visas telpa lėlės viduje) ir išlavinta valdymo technika labai greitai priverčia žiūrovus užmiršti, kad tai lėlė. Komikso centrinio personažo Polza, atgijusio scenoje, iliuzija - tobula, kas ypač gerai matyti, pažvelgus į šaltinį, t.y. į originalą, realią komiksų seriją „Blast“. Tarsi detektyviniame seriale, centrinis personažas, tardomas policijos kambaryje už lango-veidrodžio, stebint žiūrovams, iš klaikaus keistuolio, menininko ir valkatos, degraduoja iki padugnės žudiko. Tačiau visas reginys, kaip pasirodė, užsibaigė ties tuo tašku, ties kuriuo turėtų prasidėti jo esminis pasakojimas. Bet studentiškam darbui tai atleistina.
Antrasis - Jūratės Trimakaitės režisūrinis kūrinys „Neišvengiami žvėrys“ (kaip skelbiama, pagal Valdonės Budreckaitės kūrybą) pasirodė kaip itin originali ir nelaukta skirtingų teatrinių kultūrų sankirta per jaunų moteriškų būtybių saviraišką. Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į pagrindinį scenografijos elementą, dvigubą judančią širmą iš medienos. Ji sukuria ne vien erdvių atskirties funkciją. Ši tuščiavidurės pasagos formos monumentali širma stebėtinai lengvai juda ir slepia savyj tam tikrą transcendentiškumą, be kurio visas vyksmas nebūtų išbaigtas. Ant interjerinės, išlenktos žiūrovo link sienos tarsi iškamšų galvos iškabinėtos „nukryžiuotos“ knygos, kurias varto moteris su baltosios meškos galva. Knygos pavirsta į elnio paveikslą. Paskui širma atsukama į publiką vidine išlenkta puse. Šiame „interjere“ ant sudedamo krėslo-lovos vyksta hermafroditinio jaunuolio (vaidina moteris) dialogas su jo vietą krėsle užėmusia tikros lapės iškamša. Akivaizdi Antoine'o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ parafrazė? Arba parodija. Kitoje novelėje jauna artistė demonstruoja išradingą ekvilibristiką su milžinišku rūbu, o taip pat su tikros žebenkšties iškamša, kuri „atgyja“, valdoma „juodojo kabineto“ būdu. Trečioje novelėje dvi artistės demonstruoja vienodai aprengtų moteriškų personažų sinchroninę ekvilibristiką su kėdėmis, tik viena iš jų - su jau matyta baltos meškos galva. Po šio spektaklio peržiūros šių žodžių autorius feisbuke užrašė: „prancūzai moka teatrą padaryti iš nieko, o lietuviai savo teatrą daro iš visko“. Taip, Jūratės Trimakaitės tokiame, regis, padrikame ir iš skirtingų prigimčių teatrinių elementų sukurptame kūrinyje nusitiesia vientisa linija, kuri driekiasi link aukštesnių prasmių, o šios sunkiai įvardinamos, ir tik emociškai nuspėjamos.
Kaip pranešama gastrolių anotacijoje, paskutinį serijos spektaklį „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ sukūręs režisierius Lucas Prieux yra labiausiai patyręs. Ir jo sintetinis (ir gerąja, ir prastąja prasme) reginys pagal prancūzų klasikinio teatro kertinį kūrinį, Rasino „Fedrą“, puikiai pademonstruoja taip paplitusio po įvairias scenas sintetinio teatro nuodėmes ir erezijas, dažniausiai daromas sąmoningai. Dvi moteriškos prigimties, bet nevienareikšmės orientacijos būtybės infantiliškai vartaliojasi po didžiulę baltą lovą, tarp trijų dešimčių įvairiaspalvių skirtingo dydžio pliušinių meškiukų. Jos sukuria verbalinę orgiją iš Rasino tragedijos teksto, sekso bei prievartos žodinių iliustracijų, manipuliuodamos pliušinėmis meškutėmis ir didžiuliais žaisliniais meškinais kaip vaizdinėmis priemonėmis. Tokiu būdu organizuotas ir parodytas socialinio infantilizmo, instinktyvaus brutalumo bei sekso fetišizavimo vaizdas nėra naujas. Bet čia jis įdomus tuo, kad minimaliomis atseit lėlių teatro priemonėmis (dvi jaunos merginos plius du tuzinai įvairaus kalibro „Teddy Bear“) pasiekiamas toks „didžio blogio“ iliustravimo efektas, kokio siekia visais savo pabūklais, bet nė iš tolo nepasiekia didysis lėlių ir objektų teatro brolis dramos teatras. Nors iliustravimas nėra teatro funkcija, iš čia ir šioks toks saviveikliškumo prieskonis. Bet būkime atlaidūs ir vėlgi priskirkime tai mokiniškumui.
Pasirodė, kad studentų lėlininkų iš Šarlevilio kuklių gastrolių Vilniaus „Lėlės“ teatre vertė iš tiesų didesnė, nei jos nuskambėjo. Tai buvo reginys „ne bet kam“, ir visų pirma čia sulėkė lėlių teatrų atstovai, genami žingeidumo, ar Jūratė Trimakaitė yra tas naujas žmogus, kuris galės sukurti mūsų lėlių ir objektų teatre naują galingą „trendą“, gelbstintį visą mūsų lėlių teatro „biznį“ . Sprendžiant iš tų smalsuolių veidų, iki visaverčio „trendo“ čia dar buvo toli. Ir jau patyrusiems lėlių teatro meistrams praversiančių „triukų“ čia irgi nebuvo pademonstruota.
O gal čia buvo parodytos užuomazgos teatro, kuriam neberūpi jokie „trendai“?
Juk ne šiaip sau Šarlevilis yra viso pasaulio lėlininkų meka.
