Mažoji Čikaga - pats ramiausias miesto kvartalas. (...) Čia visi ramiai vaikštinėja. Mažoji Čikaga tapo parku, čia net vaikai galėtų kamuoliu žaist.(Bernard'as-Marie Koltèsas, „Roberto Zucco“)
Žiaurumas neteko savo statuso. Jis tapo tik dar viena priemone, padedančia patenkinti nenumaldomą geismą, užpildyti tuštumą, liekančią po eilinio vienkartinio malonumo. Herojaus statusą įgauna antiherojai, prostitučių, sutenerių ir nusikaltėlių kvartalas tampa ramiausia miesto vieta, broliai parduoda mylimas seseris, meilės nebėra - iš jos likęs tik kūniškas geismas. Ultravioletinės Mažosios Čikagos ir jos paribių sąstingį išjudina ultražiaurumas.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros studijų ketvirto kurso (vadovai Jonas Vaitkus ir Agnius Jankevičius) studento Augusto Gornatkevičiaus Panevėžio teatre kuriama Mažoji Čikaga - sustingusio laiko karalystė, alsuojanti nihilistinėmis nuotaikomis ir melancholija. Nereikia laukti tuoj Mažąją Čikagą užgriūsiančios nelaimės - didžioji tragedija jau įvykusi. Estetiškai preciziškas, stilingas, neo(n)-noir stilistikos elementais pasižymintis spektaklis - tai bandymas išjudinti sustingusį ir uždulkėjusį Panevėžio teatro laiką, parodant maksimalų, į estetinį formalizmą įvilktą šiuolaikiškumą, kartu demaskuojant šių dienų žmogaus būties krizę bei ydas.
Stebėjimo aktas
Įžengę į ultravioletine spalva išdažytą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro dekoratyvinę erdvę (scenografas Martynas Brimas), pirmiausia matome susigūžusį, prėską košę iš tokios pat kaip sienų spalvos indelio nervingai kabinantį sargybinį (Donatas Kalkauskas). Virš jo ant metalinio tiltelio, nutiesto palei žiūrovų galvas, sėdi Roberto Zucco (Skomantas Duoplys). Sargybiniui likusi vienintelė pramoga - per senų televizorių ekranus (vaizdo projekcijų autorius Marius Rimkus) rodomi trūkinėjantys vaizdai, tarytum atkartojantys Samo Mendeso filme „Amerikos grožybės“ („American Beauty“, 1999) plėtojamą home footage estetiką.
Stebėjimo aktas panevėžietiškoje „Roberto Zucco“ versijoje yra vienas pagrindinių spektaklio motyvų. Čia visada kas nors ką nors stebi - Zucco Mažąją Čikagą iš palubės, kalėjimo sargybinis - užfiksuotas veikėjų gyvenimo akimirkas per ekranus, greta jo vykstant realiam veiksmui. Stebėjimas įvairialypis - jis gali kelti geismą, tapti priemone personažų bejėgiškumui, vienišumui ir dėmesio ilgesiui hiperbolizuoti, pabrėžti nelaisvę savo proto kalėjime ir negebėjimą veikti. Spektaklio personažus kamuojanti veiksminė impotencija ypač išryškėja antroje dalyje, vaiko nužudymo scenoje, kai realios grėsmės fone minia, stebinti žiaurumo aktą, užuot atėjusi į pagalbą renkasi pasyvų stebėjimą, komentavimą bei fotografavimąsi. Tragikomiška scena taikliai, su ironija perteikia įsigalėjusias ydas: abejingumą, atsakomybės kratymąsi, mėgavimąsi žiaurumu ir žiūrėjimo fetišizavimą, pakeičiantį realius potyrius. Malonumas tampa reprodukuojamas.
Stebi ir režisierius. Spektaklius. Lietuvos publiką su Bernard'o-Marie Koltèso pjese supažindinusiam Oskarui Koršunovui naujasis „Roberto Zucco“ atiduoda duoklę milžiniško meškino pavidalu, kuris taip pat nurodo ir į kitą režisieriaus kūrinį „Oidipas karalius“. Cituojamas ir Łukaszo Twarkowskio „Lokis“, bandant sukurti savąją dūmuose ir šviesos efektuose paskendusio hipnotizuojančio šokio versiją, ir Vido Bareikio „Kaligula“, išmaudant pagrindinį personažą po dušu, ir „Išvarymo“ metalinės konstrukcijos, ant kurių laviruoja aktoriai, ir Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabareto“ nenumaldomo geismo atmosfera ir estetika. Teatrinio konteksto daug. Stebėjimą pabrėžiantis Augusto Gornatkevičiaus „Roberto Zucco“ pats neišvengiamai tampa stebėjimo akto produktu - teatrinės patirties koliažu.
Geismas
Juozo Miltinio dramos teatre kuriamas „Roberto Zucco“ pasaulis, skendintis geismo ir liūdesio atmosferoje, - tarsi šių dviejų jausenų kvintesencija, kurią geriausiai nusako pjesės žodžiai: „Vis tiek visiems į visus nusispjaut. Visiems. Vyrams reikia moterų, o moterims reikia vyrų. Bet meilės tai nėra.“
Geismas nenumaldomai reikalauja užpildyti vidinę tuštumą, nuraminti širdgėlą. Geismo tenkinimo kvartalas Mažoji Čikaga - stilinga, bet sustingusi ir apmirusi, kelianti estetinį pasitenkinimą, tarytum neoninė iškaba, kviečianti įsigyti prekę, kurios tau nereikia.
Žiūrint spektaklį kartais kyla įspūdis, kad jo kuriama realybė yra kažkur pasąmonės gelmėse. Tai neįsisąmonintų ir užrakintų troškimų skerspjūvis, kalbantis apie norą pereiti sienas, atsiduoti savo tamsiajai pusei ir kančiai, išsigelbėti iš proto sukurto kalėjimo, pasiduoti destrukcijai, ypač daug dėmesio skiriant seksualinio geismo patenkinimui, per jį viduje auginant bedugnę, keliančią melancholiją.
Žudikas ir auka
Stilingi ir dailūs, savo vidiniuose kalėjimuose įkalinti personažai po gražia išore slepia vidinį chaosą, vienatvę ir tikro ryšio poreikį.
Roberto Zucco - tapatybės bei jausmų krizę išgyvenantis antiherojus. Savyje pasimetęs Skomanto Duoplio Zucco - takus kaip skystis, visada esantis kažkur šalia ir stebintis tuščius žmonių gyvenimus, jiems kaip išsigelbėjimą pasiūlantis mirtį. Jis - daugialypis, chameleoniškas, situacinis, gebantis laviruoti tarp iracionalaus žiaurumo, vaikiško žaismingumo ir ilgesingo švelnumo. Jo žudymo motyvus paaiškinti sunku - jie atrodo lyg dėmesio šauksmas, noras būti pastebėtam, kova su giliai viduje glūdinčiu noru užmegzti tikrą ryšį, kurio bijoma.
Gretos Šepliakovaitės kuriama Mergaitė - savotiška Roberto Zucco priešingybė. Jos tapatybė suformuota ir primesta kitų - Brolio (Mantas Bendžius) ir Sesers (Akvilė Vitkūnaitė). Šepliakovaitės Mergaitė yra kaip molis, lipdomas kitų rankomis, tačiau ne iki galo paklūstantis, bandantis ieškoti ir savo formos. Pasaulyje, kuriame nebelieka meilės, vienintelė Mergaitė dar gali pasiduoti paskutiniams jos impulsams ir Roberto suteikti taip trūkstamą ryšį, kurį jis atmeta. Mergaitė ir Zucco - lyg in ir jang, potencialiai galintys būti harmoningu dariniu, - auka ir žudikas.
Žiūrint į spektaklio užrašus atrodo, kad kūriniu norėta aprėpti kuo daugiau: ir žmogaus dvilypę asmenybę, ir vidinio pasaulio tyrinėjimus, keliančius asociacijas su brolių Coenų „Bartonu Finku“, ir šiuolaikinę kultūrą, ir neo(n)-noir stilistiką, ir žiaurumo fetišizavimą bei normalizavimą, ir trūkinėjantį ryšį tarp žmonių, ir vienatvę, ir t.t. Norėta prabilti beveik apie viską, bet apie vienatvę ir liūdesį turbūt labiausiai, nes po spektaklio lieka keistas, dar kurį laiką neapleidžiantis melancholijos jausmas - lyg ta tragedija ir nelaimė, kurią Roberto Zucco atnešė į Mažąją Čikagą, būtų įvykusi ir kažkur čia. Teatro magija, ne kitaip.
Režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus kuriama „Roberto Zucco“ versija - lyg melancholiškas meilės laiškas vienatvės būsenai, užgriuvusiai mūsų kartą. Kartu - ir režisieriaus meilės laiškas teatrui, kupinas citatų ir teatrinio konteksto, kalbantis apie būseną žmogaus, ištroškusio tikro ryšio, ir iš jo nebuvimo kylančią tragediją. Tai savotiška mūsų kartos vidinio pasaulio vizualizacija, demaskuojanti jį ištikusią krizę. Tokiame tirštame teatriniame spektaklio sukeltame rūke kyla klausimas: ar nepasimetė režisieriaus vizija stiprios pjesės, teatro įtakų ir estetinių priemonių fone? Ar nepametė jis kaip pats Roberto Zucco savo tapatybės?
