.JPG)
 |
| Sakalas Uždavinys ir Timas Crouchas. Tomo Bauro („Lietuvos rytas”) nuotrauka |
Publika – gera kompanija
Britų aktorius ir režisierius Timas Crouchas į sceną įeina pro žiūrovų salės duris. Jis pasisveikina su savo publika ir įsižiūri į ją. Paaiškina, kas netrukus bus. Nes tai, kas būna jo spektakliuose, yra netikėta. Žiūrovus tam reikia paruošti.
Jeigu jūs pavėluosite, jis pasisveikins su jumis atskirai ir palauks, kol jūs susirasite, kur atsisėsti. Tai gana linksma ir visai jūsų nežemins. Kai jūs atsisėsite, jis jums – konkrečiai jums, nemačiusiam pirmųjų spektaklio minučių, – paaiškins, kas čia vyksta. Kalbės draugiškai šypsodamasis.
Į T.Croucho pirmąjį vaidinimą Vilniuje „Mano ranka“ vėlavo gal ketvertas žiūrovų. Ir ne visi vienu metu. Kiekvienas buvo sutiktas kaip mielas bičiulis ir pasistengta, kad jis jaustųsi kompanijos dalimi.
Artistas nesilaiko dogmų
Praėjusį ketvirtadienį ir penktadienį artistas iš Londono parodė du išgarsėjusius kamerinius savo vaidinimus – „Mano ranka“ bei „Ąžuolas“. Britų taryba bei Lietuvos teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, pasirūpinę šiomis gastrolėmis, abu vaidinimus pristatė kaip Edinburgo festivalio favoritus.
Ir abiejuose vaidinimuose vėluojantis galėjo pasijusti pats lietuvių teatras, įsitvėręs į savo formas, dogmas, nuostatus, įstatus ir gerai pažįstamas pjeses.
Vaidina žiūrovų daiktai
T.Crouchas savo vaidinimams pjeses parašė pats. „Mano ranka“ labiau panaši į esė. Vaikas pakelia ranką ir niekada jos nebenuleidžia. Šitaip jis susikuria asmenybę ir likimą, pelno dėmesį. O artistas per tokią istoriją ironiškai pervažiuoja per šiuolaikinio meno kūrybos būdus. Pats spektaklis nori nenori provokuoja žiūrovų vaizduotę, kadangi jame nėra nei vaidmenų, nei dekoracijų.
Artistas paprašo, kad publika jam ant padėklo sumestų bet kokius daiktus – po vaidinimo būtinai atsiims. Sąsiuvinis vaidino brolį, tablečių pakelis – motiną, šampūno buteliukas – tėvą, šokolado plytelė – bičiulį, mobilusis telefonas – tėvo antrą žmoną ir t.t.
Pasitiki partneriu ir publika
„Ąžuolo“ vaidinime T.Crouchui reikia partnerio. Kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste partneriu tampa ten gyvenantis artistas. Vilniuje tai buvo Sakalas Uždavinys. Jis, kaip ir jo pirmtakai, nieko nežinojo apie pjesę. T.Crouchas vaidinimo metu informavo savo partnerį, ką veikti ir ką sakyti.
Spektakliui pasibaigus S.Uždavinys prisipažino, jog dar niekada nėra matęs, kad artistas taip pasitikėtų žiūrovais.
Rašė ir žinojo, ką veiks
Po abiejų spektaklių T.Crouchas, savo spektaklių dramaturgas ir režisierius, susitiko su žiūrovais ir atsakė į klausimus.
„Kai mane pavadina dramaturgu, aš sutrinku. Aš viso labo parašiau sau tekstą. Dramaturgai man visada atrodė kaip kažkas labai oraus, nepasiekiamo. Aš gi pasirašiau tekstą dėl to, kad iki tol jaučiausi nepasakęs to, ką galėčiau pasakyti.
O kai manęs paklausia, kodėl aš pats rašau ir pats tai atlieku, man belieka nustebti, kodėl toks klausimas nepateikiamas, tarkime, dailininkams. Kodėl niekam nekeista, kad dailininkas pats sugalvoja, ką piešti, ir pats tai piešia, o ne pasiūlo kitam?
Pjesė „Mano ranka“ pastatyta dar ir Vokietijoje, Australijoje. Vokiečių vaidinimą mačiau. Visai kitoks. Kai aš tą pjesę rašiau, aš jau žinojau, ką aš veiksiu scenoje. Ėjau ir veikiau. Vokiečiai repetavo ar ne penkias savaites. Nesuprantu, ką veikti tiek laiko be publikos.
Mene pakanka prisitaikėlių
Toje pjesėje aš vaizduoju tris šiuolaikinių menininkų tipus. Socialiniai menininkai – tie, kurie tiki, kad menas gali keisti pasaulį, padėti žmonėms. Toks yra herojaus brolis, kuris dirba su pabėgėliais ir mano, kad taip sprendžia jų problemas.
Antras tipas – atspindėtojai, ką mato, tą piešia. Trečias tipas – oportunistai, prisitaikėliai prie situacijos. Toks yra herojaus bičiulis, kuris visada atsiranda toje meno srityje, kur galima daugiausia uždirbti, padaryti karjerą. Tai jis pradėjo pardavinėti menininkams herojų – „žmogų su ranka“.
Manau, kad šiuolaikinis Anglijos menas labai palankus oportunistams.
Tikrai ne Danijos princas
„Mano rankoje“ man nereikia dekoracijų. Užtenka kelių daiktų, kuriuos pasiskolinu iš žiūrovų. „Ąžuole“ mes susitariame, kad aš esu Hipnotizuotojas, o artistas, kuris ateina su manimi vaidinti iš žiūrovų salės, yra spektaklio personažas Endis Smitas. Jam – 46 metai, jis apšepęs, jo drabužiai purvini, o akis pasruvusi krauju.
Tai žmogus, netekęs dukters, ir dėl to visiškai sugniuždytas. Užtat man reikia artisto, kuris irgi būtų toks – tai padeda pasakoti istoriją. Bet juk ir „Hamlete“ būna taip: visi žino, kad tas vaikinas ne Danijos princas, bet tiki.
Mano nuomone, visa teatro esmė, jo magija ir yra tai, kad tu įeini į sceną ir susitari su žiūrovais, jog tu esi visai ne tu, o personažas. Ir žiūrovai tavimi patiki. Ir tada nebereikia jokio kito tos tikrovės patvirtinimo, užtenka tik žmonių vaizduotės. Mes kuriame drauge“.
