Sausio vidury „Meno forte” parodytas naujos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Artimas miestas” eskizas nebuvo reklaminis masalas ar privalomas atsiskaitymas būsimo spektaklio rėmėjams (šį nepriklausomą projektą prodiusuoja „Audronio Liugos produkcija” drauge su tarptautiniu projektu SEAS ir Europos scenos menų organizacija THEOREM). Jį greičiau išprovokavo darbo autorių būtinybė susigaudyti, ar gera kryptimi einama, lyg šachmatų žaidime susiskaičiuoti nukirstas ir išsaugotas figūras. Teatras iš tiesų gali pasirodyti nelengvai paimama tvirtovė, ypač jei sieksi garbingos ir įsimintinos pergalės.
Marius Ivaškevičius negudrauja, bet ir nesitenkina kompromisais: režisuodamas savo pjeses, visų pirma siekia jas atverti, perteikti savo, dramaturgo, požiūrį, bet kartu ir rasti originalų sceninio darbo būdą, individualų stilių. Vis dėlto jo žvilgsnis artimesnis kino kameros akiai nei vienu momentu viską turinčiam aprėpti teatriniam matymui. Sakytum, Ivaškevičius turi įgimtą kino jausmą ir montažo instinktą, ir nuo “Kaimyno“, pirmosios dramaturgo pjesės, ši technika gerokai ištobulėjo. O į teatro orbitą jo kūrinius, regis, įtraukia kalba, poreikis kalbėti, pirmiausia žodžiais, o ne vaizdais reikšti santykį su pasauliu ar kurti naują savitą realybę. Kalba yra ne tik Ivaškevičiaus pjesių personažų charakterizavimo priemonė, neretai ji – jų egzistavimo būdas, per kalbą jie suvokia ir išreiškia save: tai ryšku ne tik dvikalbiame, leksikos šaradų kupiname “Malыše“ ar tarpukario žodynu ir frazeologija žavinčiame “Madagaskare“, bet ir ankstesnėse pjesėse. Todėl ne keista, kad Ivaškevičiui – režisieriui labai svarbu padaryti tekstą “girdimą“, svarbu, kad jo neužgožtų įvairios režisūrinės priemonės. Kitaip tariant, jam svarbiau pateisinti, įteisinti save kaip dramaturgą. Bet daugiausia dėmesio sutelkus į šiuos dalykus, gali likti neatsakyti kai kurie sceninei interpretacijai privalomi klausimai.
Ne vienas neatsakytas klausimas liko ir “Artimo miesto“ spektaklio užuomazgose. Ir šis galbūt ne visai paruoštas ir ne visai komfortiškas susitikimas su publika padėjo būsimo spektaklio autoriams – režisieriui, scenografei Martai Vosyliūtei, aktoriams Viktorijai Kuodytei, Airidai Gintautaitei, Arvydui Dapšiui, Daliai Overaitei, Ramūnui Cicėnui ir Egidijui Bakui – šiuos klausimus susiformuluoti. Galbūt didžiausiu netikėtumu savo pjesę režisuojančiam dramaturgui galėjo tapti tai, kad lakoniška ir skaidri dramos forma scenoje susidrumsčia, susipainioja. Pjesėje labai nuosekliai, su tolydžio augančia įtampa vystomos paralelinės vyro ir moters, atsidūrusių priešinguose žmogaus patirties poliuose, istorijos, dar įterpiant ir komentuojančią Karlsono ir Undinėlės santykių liniją. Artėjant finalui, šios dramaturginės trajektorijos vis didėjančiu greičiu lekia viena kitos link, keisdamos personažus ir jų santykius. Kaip tokią dramaturgiją perteikti scenoje – vienas svarbesnių neatsakytų klausimų. Panašios kompozicijos “Malыšo“ sceninei versijai labai padėjo išradinga ir funkcionali Jūratės Paulėkaitės scenografija. Dabar aktoriai vaidina visiškai tuščioje aikštelėje, o ją suvaldyti, kaip žinoma, daug sunkiau nei erdvę, pripildytą daiktų, kurie dažnai vilioja tapti saugia priedanga aktoriams. “Malыše“ Ivaškevičius rado ir originalų stilių, suteikusį spektakliui vientisumo ir nuoseklumo. “Artimo miesto“ eskize – kol kas tik režisūrinių idėjų užuominos. Patrauklus ir nemažai žadantis sprendimas – Anikos personažą “suskaidyti“ į dvi aktores: viena Anikos pusė lieka su šeima Malmėje, kita išvyksta į Kopenhagą, kad geriau suvoktų, pažintų save (“Noriu ramiai suprasti, kaip jis iš ten viską mato“, – sako Anika, neatsitiktinai primenanti Ibseno “Lėlių namų“ Nora). Įdomu, kad šių dviejų moterų režisierius nepriešina tiesmukai kontrasto būdu, bet randa jų santykiams nemaža niuansų. Apskritai Ivaškevičiui svarbu išlaikyti jo pjesei būdingą daugiaprasmiškumą, atskleisti ne vieną, o keletą požiūrio perspektyvų. Tai liudija ir ignoruojant tipažiškumo principus surinkta įdomi bei netikėta labai skirtingų aktorių komanda. Smalsu stebėti, kaip režisierius bando ją “sulipdyti“ ir kūrybiškai panaudoti aktorių prigimčių bei įpročių skirtumus.
Galimas daiktas, kad “Artimo miesto“ premjera, kuri numatoma balandį, smarkiai skirsis nuo to, ką išvydome per sceninį pjesės krikštą. Net jei Ivaškevičius pasikviestų pagalbon profesionalų režisierių, tai anaiptol nebūtų jokia kapituliacija. Šios nelengvos teatro pamokos nepaprastai vertingos Ivaškevičiui, kaip dramaturgui. Tai liudija kiekviena nauja jo pjesė. O galbūt sulauksime kad ir nenuglaistyto, nenušlifuoto, bet individualaus, jokiu firminiu scenos ženklu “nepatentuoto“ požiūrio į teatrą ir į mus pačius.
