 |
| Operos „Borisas Godunovas“ repeticijos vaizdas |
Kultūringasis pasaulis susirūpinęs unikalių kraštovaizdžių, architektūros paminklų, intelektinės nuosavybės apsauga, o vargšę operą statytojai prievartauja kaip kokią sekso vergę. Tokio prievartos akto stebėtoja vasario 29 d. ir kovo 1 d. tapo į Nacionalinį operos ir baleto teatrą susirinkusi publika – vyko Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ pagal Aleksandro Puškino dramą premjera.
Šį kartą teatras pasikvietė vyrą „su patirtimi“: ši opera jam devintoji. Tai Varšuvos didžiojo teatro meno vadovas, kino, teatro bei operos režisierius Mariuszas Trelinskis. Kartu su dramaturgu Piotru Gruszczynskiu juodu sukūrė alternatyvų „Boriso Godunovo“ siužetą, pagrįstą M.Musorgskio libreto motyvais.
Caras tapo alkoholiku
Statytojai perkėlė operos, vaizduojančios XVI-XVII a. sandūros Rusijos caro likimą, siužetą į mūsų laikus. M.Trelinskio ir P.Gruszczynskio caras – šiuolaikinis Rusijos prezidentas, rėžiantis kalbas per televiziją, dalyvaujantis pokalbių ir debatų šou.
„Boriso Godunovo“ versijoje pakoreguotas ir psichologinis caro portretas. Godunovo reakcijos stipriau veikiamos aplinkos – kunigaikščio Šuiskio, dūmos djako Ščelkalovo, metraštininko Pimeno, kurie čia paversti valstybės aparato veikėjais, pramogų verslo žvaigždėmis.
Įtampą ir nerimą šis Godunovas skandina alkoholyje, tad jam rūpesčių kelia sveikata. Duktė Ksenija (Lauryna Bendžiūnaitė) – isterikė, turinti psichikos problemų. Jos auklė (Fausta Savickaitė) veikiau panaši į freiliną, mokančią jaunąją karštakošę intymių paslapčių. Regis, Godunovas tvirkina savo dukterį, ši iškelia jam isterišką sceną kaip siaubingai nekenčiamam meilužiui, o ne dievinamam tėvui.
Ir dirigentas prisitaikė
Naujasis siužetas – įdomus, paradoksalus, nuosekliai išplėtotas ir galbūt būtų įtikinamas. Tačiau libreto originalas ir statytojų interpretacija plėtojasi atskirai. Kartais veiksmo linijos susilygina, kartais nutolsta viena nuo kitos, o kartais pragaištingai išsiskiria.
Operos žiūrovas nesunkiai priima naująsias žaidimo taisykles aktualizuoti siužetą, tačiau nuo smuklės paveikslo režisierius atvirai oponuoja originalui. Ir tai tampa didžiąja šio operos pastatymo nesėkme.
Scenoje matome viena, muzika ir tekstas byloja visai ką kita. Ši nedermė išduoda režisieriaus abejingumą muzikos dramaturgijai, žodžio ir muzikos ryšiui. Todėl M.Musorgskio kūrinys čia bejėgiškai kapituliuoja prieš režisieriaus alternatyvųjį spektaklį. Atrodo, kad pastatymo muzikinis vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas susitaikė su režisieriaus jėgos persvara ir nuolankiai pasirinko akompanimento vaidmenį. Orkestras parengtas puikiai, skambėjo darniai, kad nepasakyčiau „paslaugiai“ sceniniam šurmuliui, be stipresnių kontrastų ir emocijų.
 |
| Michailo Raškovskio nuotraukos |
Lyrika tapo vulgariu šou
Sėkmingiausia šio spektaklio reginio dalis – skoninga, minimalistiška scenografija (scenografas Borisas Kudlička, Slovakija) ir jai atitariantis puikus apšvietimas (šviesų dailininkas Marcas Heinzas, Olandija). Kostiumų dailininkės Magdalenos Musial (Lenkija) darbas – nevienareikšmis.
Prologe, ypač karūnavimo scenoje, kostiumai darniai susilieja su scenografo vaizdiniais, o štai smuklės scenoje ir ypač paveiksle prie Vasilijaus Palaimintojo soboro (šiame spektaklyje TV šou studijoje) slystelėta prasto skonio link. Šis paveikslas apskritai labiausiai diskredituoja visą spektaklį, o didžiausias akiplėšiškumas M.Musorgskio atžvilgiu – Jurodivas.
Pamišusio varguolio dainelė – lyriškiausias ir skausmingiausias operos momentas – spektaklyje pavirsta vulgariu šou. Tarsi Ozzy Osbourne´o (rokerio arba ar transvestito?) darkymosi neišgelbėja net puikus Mindaugo Zimkaus dainavimas.
Solistas ištikimas muzikai
Pagrindinį caro vaidmenį parengė du bosai. Svečias iš Sankt Peterburgo Marijos teatro Edemas Umerovas žavėjo gražiu tembru ir kantilena, tačiau dramatizmo požiūriu jo monologai kiek sterilūs.Užtat Vladimiras Prudnikovas sugebėjo įveikti šio spektaklio sąlygiškumą ir grąžinti Borisui M.Musorgskio partitūros dvasią. Puiki vaidmens linija, stulbinanti dramatinė jėga. Bravo!
Čia padėjo ir paveiki scenografijos idėja – televizinis „stambus planas“, išryškinantis menkiausią raumens krustelėjimą caro veide.
Puikiai dainavo ir dar vienas svečias iš Rusijos Sergejus Grankvistas (Grigorijus), Lauryna Bendžiūnaitė (Ksenija), Vytautas Bakula (Pimenas). Kaip visada pasigėrėtinas Česlovo Radžiūno parengtas choras. Audriaus Rubežiaus Šuiskis – vienas stipresnių spektaklio įspūdžių, tuo tarpu Arūno Malikėno Varlamas nukentėjo dėl režisūros. Jo dramaturginiu požiūriu svarbi dainelė pradingo perkrautoje smuklės scenoje.
O ką reiškia finalinis siužeto posūkis Boriso mirties scenoje? Zuikis visada pergudrauja vilką? Čia apie vieną spektaklio aliuzijų į populiarųjį sovietinį animacinį filmą „Na, palauk!“. Tačiau ar ne geriau, kai žiūrovas pats kuria aliuzijas, o ne mato jas scenoje?
Herojus ir jo interpretuotojas
* Borisas Godunovas (1552-1605) – vienas Rusijos carų, Ivano Rūsčiojo žentas. Ivanas Rūstusis turėjo 3 vaikus. Vieną pats užmušė lazda.
* Antrojo, nesveikos psichikos Fiodoro, žmona Irina – Boriso Godunovo sesuo.
* Trečiasis, Dmitrijus, neva buvo nužudytas B.Godunovo ar jo paliepimu. B.Godunovas valdė Rusiją nuo 1584 metų, nors karūnuotas tik 1598 metais.
* Pirmąkart M.Trelinskis režisavo operą 1999 metais. Tai buvo G.Puccini „Madam Baterflai“ Varšuvos didžiajame teatre.
* Kitos jo režisuotos operos – „Karalius Rožeras“, „Otelas“, „Eugenijus Oneginas“, „Don Žuanas“, „Pikų dama“, „Andrė Šenjė“ ir „Bohema“ – Lenkijos nacionalinėje operoje, Los Andžele, Berlyne ir Vašingtone.
* Šiais metais M.Trelinskis dar statys „Madam Baterflai“ Tel Avive, o „Liučiją di Lamermur“ – Sankt Peterburgo Marijos teatre.
