Pastaruoju metu dažnai tenka išeiti iš spektaklio klausiant savęs, ar iš tiesų kūrėjai norėjo, turėjo ką savo darbu pasakyti publikai. Atrodo, jog pakanka scenoje papasakoti pjesės fabulą, keliose vietose prajuokinti, vėliau sugraudinti žiūrovą, ir štai - pasaka baigta. Atrodo, jog menas nebegali kelti nemalonių klausimų, tiesiog turi paklusti publikos norams. Kita vertus, ar nepamirštama, kaip reikia klausti?
„Man svarbu, kad tai, kas man įdomu, sudomintų ir žiūrovą. Kad gimtų žiūrinčiojo ir vaidinančiojo suokalbis.“, - dar 2007 metais viename interviu sakė Neringa Bulotaitė, tuo metu ruošusi Andrzejaus Maleszkos „Jaseko“ premjerą Palangoje. Praėjus trejiems metams šis darbas buvo iš naujo pristatytas publikai Lietuvos Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Susirinkus ne daugiau nei penkiasdešimčiai žiūrovų, vyko premjera. Pro šalį praėjusi garbaus amžiaus moteris buvo pašiurpusi: „Jei per premjerą tiek žmonių, tai kas bus po to?“. Iš tiesų - Nacionalinis teatras, pastaruoju metu džiuginęs publiką Yanos Ross, Jurijaus Smorigino ir paties teatro vadovo darbų premjeromis, pats sukūrė netinkamas aplinkybes šio - įvardinkime nekomercinio - monospektaklio atsiradimui.
„Jasekas“ pasakoja apie vienišą motiną - aktorę, be galo įsimylėjusią savo darbą. Jos sūnus Jasekas viso spektaklio metu tupi po stalu arba Magdos (Neringa Bulotaitė) galvoje. Scenografijos (dailininkė - Giedrė Brazytė) sprendimai paprasti: balta staltiese dengtas staliukas viduryje scenos, šalia jo - kėdė, dešinėje rūbų kabykla ir lagaminas, kuriame telpa visas Magdos gyvenimas, vaizduojantis tą klajoklišką aktoriaus prigimtį. Didžiąją rekvizito dalį aktorė į sceną atsineša pati, dar renkantis žiūrovams. Paruošusi sceną ji pradeda pati ruoštis spektakliui: pratimais apšildo veido ir kūno raumenis, paruošia balso rezonatorius. Teatras teatre? Aktorė, besiruošianti pristatyti spektaklį apie aktorę, ar Magda, besiruošianti papasakoti savo istoriją?
Ši smalsumą sužadinusi idėja taip ir pakibo ore, vos tik prasidėjo spektaklis. Gal tai ir būtų nesvarbu, bet nuo šio momento per visą veiksmą į galvą lindo mintis, kiek režisierius Jonas Vaitkus iš tiesų prisidėjo prie šio kūrinio atsiradimo? Teiginys pranešime spaudai, jog daina, šokis, judesys - artimi šiam režisieriui elementai, dar neįrodo jo autorystės. Įtikinamiausia atrodytų situacija, jog prieš kelis metus Vaitkaus režisuotas spektaklis šiandien gyvena be (ir taip užsiėmusio) scenos menininko priežiūros. Paliktas vienas, spektaklis ir aktorius netenka jam būtino žvilgsnio „iš šalies“. Sau reikli ir pareiginga Bulotaitė, atrodytų, pasimetė tarp Magdos, savęs, Jaseko ir žiūrovo.
Kalbėdama apie šio spektaklio atgaivinimą po trumpo rodymo Palangoje, aktorė vis akcentuoja asmeninį santykį su medžiaga: ji taip pat yra mama, teatre jai darbų mažėja, o aktoriui save lavinti reikia visuomet. Jos herojė Magda dažnai vaidina namuose, - pokalbiai su sūnumi kaskart išsivysto į mažus etiudus. Ar tai butų pasaka apie tai, kaip Kalėdų senelis (psichologė) perdavė jai dovaną - stiklinį stalą, kad berniukas galėtų socialiai kontaktuoti; ar šokis, kuomet tarsi vietoje lopšinės ji ima šokti flamenko; arba tikras įvykis - eilinė nesėkmė darbe. Viską, kas įvyko tą dieną, grįžus namo būtina perpasakoti Jasekui, iš naujo suvaidinti, vėl atsidurti „kito batuose“ (aktorė spektaklio metu vis keičia batus). Taip turėtų užsipildyti erdvė, esanti po stalu. „Susiformuoti“ Jasekas.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Atrodo, jog per skaudžius Magdos išgyvenimus aktorė pasakoja visiškai asmeninę istoriją, kurios siužetą žino tik ji pati. Kažkuriuo metu, anksčiau, nei pjesėje, dingsta Jasekas. Jo nebėra aktorės mintyse, berniukas lieka tik Magdos žodžiuose ir veiksmuose. Pradžioje sekusi pasaką Jasekui, Bulotaitė pradeda ją sekti žiūrovams. Ir nors aktorė sugeba nuotaikingai ir įtikinamai parodyti groteskiškai iškreiptus aplinkinius, istorija „nekabina“.
Nesuskamba ir Kurto Weillio zongai (kompozitorius - Gediminas Rimkus - Rimkevičius). Dainos, galėjusios iš tiesų suteikti spektakliui brechtiško (šį kūrinį Weillis rašė kartu su Brechtu) atsiribojimo, įgavo iliustratyvumo, tapo graudžiomis, lyg neišsipildysiančių fantazijų vizijomis. Turėjusi būti apsėsta noro suvaidinti vieną iš „Trigrašės operos“ vaidmenų, Magda tapo apsėsta visko. Vienplanė spektaklio emocinė linija neigė patį tragikomedijos žanrą. Kiekviena scena, žodis tapo dramatiškais, vienodai svarbiais. Jei sakytumėme, jog Jasekas iš tiesų buvo, galima būtų suprasti, kodėl jis pabėgo...
Čia labiausiai ir trūko režisieriaus akies, galinčios valdyti visumą. Būtų klaidinga teigti, jog žiūrėti buvo nuobodu - aktorės pastangos ir energija scenoje traukia akį, tačiau ne taip, kaip norėtųsi. Stebint spektaklį dažnai norėjosi, jog viskas pakryptų geresne linkme, bet ne Magdai, o aktorei scenoje. Galbūt taip buvo pasiektas tikslas? Jei aktorius spektakliu nori kalbėti apie savo bėdas, galbūt jis nori susilaukti užuojautos? Sako, jog teatras - saviterapija, bet ar joje turi dalyvauti niekuo dėti žmonės, nesusipažinę su vaidinančiųjų asmeninėmis problemomis?
Nei suokalbis, nei atviras dialogas neįvyko. Atrodo, jog nemažai norėjusi pasakyti (nesvarbu, apie save ar apie heroję) aktorė nesuformulavo klausimo žiūrovui. Ar po spektaklio turėjome susimąstyti, yra Jaskeas ar ne, ar apie sunkų aktorių gyvenimą? Jei ir taip - kokį atsakymą galima gauti? Ar patys norime jo ieškoti, turime ką pasakyti? Kita vertus, neatrodo, kad atsakymo labai reikėtų - visa tai jau yra užrašyta spektaklio programėlėje, nuo to atsispirta, tačiau nepanašu, kad toli nueita. Nieko pridurti negalėjo ir žiūrovas, sparčiu tempu, patyliukais pabėgęs iš Teatro.
