„Svarbiausioji pasakotojo pareiga - pasakoti istoriją“, - tokie žodžiai nuskamba režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Pagalvinis“, pastatytame Kauno miesto kameriniame teatre pagal žymaus airių dramaturgo Martino McDonagh'o pjesę tokiu pat pavadinimu. Ar tikrai tai yra svarbiausia ir vienintelė pasakotojo atsakomybė? Ar papasakota istorija gali būti mirtinga, o gal net mirtina? Spektaklyje pasakota istorija žiūrovą ne tik vertė įdėmiai klausytis, įsitempti ir neramiai laukti atokvėpio, bet ir vėliau sau pačiam užduoti daugybę klausimų, apie kuriuos anksčiau veikiausiai nebuvo net susimąstyta. Įprasta, kad jei menas keičia žmogaus pasaulį, keičia jį į gerąją pusę, tačiau čia atsitinka atvirkščiai. „Aš pasakoju istorijas. Jokių kitokių tikslų, jokių kitokių ambicijų“, - teigia spektaklio protagonistas. Tačiau kaip atsitiks iš tiesų?
Spektaklis prasideda niūrioje kalėjimo kameroje, kur pagrindinis spektaklio herojus rašytojas Katurjanas (Arnas Ašmonas) yra tardomas dviejų neapykantos sau ir pasauliui, prasto juodojo humoro jausmo prisisiurbusių policininkų Tupolskio (Balys Ivanauskas) ir Arijelio (Adomas Jasiukėnas). Šie du personažai - tarytum įrodymas, kiek žmogus gali būti sužvėrėjęs ir greitas teisti kitą, nežinodamas nei teisiamojo aplinkybių, nei ketinimų. Spektaklio atmosfera šalta, ją sustiprina pilka scenografija: metalinė kėdė, metalinis stalas, juodas šviestuvas ir grotos. Vėliau pasirodo tik vienas šiltas atsiminimas - vaikystės namai, t. y. medinis namelis su jaukiu kambariu, pilnu knygų, tačiau ir šis vėliau pasitarnauja kaip karstas. Spektaklyje vyrauja G. Varno kūrybai būdingas vizualumas, emocionalumas, čia svarbus psichologinis aspektas. Vertėtų paminėti, kad jauni G. Varno kurso aktoriai puikiai susitvarkė su jiems patikėtu nemenku iššūkiu - suvaidinti beveik trijų valandų įtempto siužeto dramoje ne pačius lengviausius, psichologizuotus vaidmenis šiurpios istorijos fone.
Spektaklio pagrindinė linija nuosekli ir aiški - rašytojas Katurjanas kaltinamas trijų mažų vaikų nužudymu. Teigiama, kad jis tai įvykdė besiremdamas savo parašytomis istorijomis. Pirmasis vaikas pagal „Obuoliukus“ prarijo obuoliuose paslėptus peiliukus, antrajam pagal „Pasaka apie miestą prie upės“ buvo nukapoti pirštukai, trečiasis pagal „Mažasis Jėzus“ buvo nukankintas ir palaidotas gyvas...
Tardymo scenoje susikerta du priešingi poliai - žiaurūs ir šalti policininkai ir jautrus, iš pirmo žvilgsnio nekaltas rašytojas. Tokia ir visa spektaklio atmosfera - nuo įtemptų, žiaurumo pritvinkusių realistiškų scenų iki ramių, tylių, bet kiek košmariškų ir fantazijomis apipintų Katurjano pasakojimų, vedančių ne tik tamsiais jo minties vingiais, bet protarpiais ataidinčių ir į žiūrovo pasąmonę.
G. Varnui, kaip režisieriui, būdingas personažų supriešinimas. Čia išnyra visi Katurjano pasakojimų herojai ir tarp jų pats rašytojas bei vaikystėje tėvų kankintas jo brolis. Ypač ryškiai šią priešpriešą parodo brolio Michalo mėgstamas pasakojimas apie „Žaliąjį paršiuką“, kuris yra kone vienintelis šviesus kūrinys, parašytas dar prieš patiriant visą gyvenimo siaubą ir suvokiant nykią realybę. Tai yra pasakojimas apie nebijojimą būti kitokiam, šiek tiek ypatingam. Tai yra pasakojimas, kurio pabaiga laiminga.
Viso pagrindinio vyksmo atšakos - Katurjano atsiminimai, susipynę su jo parašytomis istorijomis. Tai atsiminimai apie vaikystę, tėvus ir brolį, parašytų istorijų fragmentai. Dėl tokio pasakojimo žiūrovas turi būti nuolat įsitempęs ir atidus, nėra kada atsikvėpti ar atsitraukti nuo pasakojamos istorijos, ji apsupta ne mažiau reikšmingų aliuzijų į praeitį ir į paties rašytojo kūrinius.
Visa istorija nėra kupina tuščio žiaurumo. Čia reikėtų paminėti Pagalvinį (scenografė Julija Skuratova) - minkštą, iš pagalvių surėdytą žmogutį, kuris ateina pas mažus vaikus ir padeda jiems baigti savo gyvenimą, kad nereikėtų kentėti to, kas laukia sunkioje ateityje. Kyla klausimas - ar žmogaus likimas jau nulemtas gimstant? Ar verčiau mirti ir nepatirti gyvenimo, ar gyventi ir patirti jį tarytum sunkiasvorį akmenį? Ar anksčiau ir vėliau tokie „pažymėtieji“ vis tiek pasidarys sau galą?
Lėlės - svarbi G. Varno kūrybos dalis. Ne pirmą spektaklį jis dirba su scenografe ir jų kūrėja J. Skuratova. Be Pagalvinio spektaklyje dar dalyvauja lėlė berniukas ir lėlė mergaitė Jėzus. Jie pasitelkiami siekiant perteikti praeities ir įtaigesnių pasakojimų atmosferą. Taip pat svarbūs ir lėlė tėvas bei lėlė motina, kurie sudaro groteskišką ir makabrišką atmosferą ir sukelia dar daugiau klausimų žiūrovo galvoje. Pamačius šiuos J. Skuratovos kūrinius, pirmoji aplankiusi mintis buvo: „Šiąnakt tikrai sapnuosiu košmarus.“ Lėlės atrodo kiek šmaikščios, bet tuo pačiu ypač kraupios: tiek dėl savo lėtų ir nekoordinuotų judesių, tiek dėl tylaus, įkyraus juoko ir keisto tabalavimosi erdvėje.
Spektaklyje labai svarbus tėvų klausimas. Čia išryškėja priežasties ir pasekmės grandinė. Kaip sakė Arijelis: „Du minusai nesudaro pliuso.“ Taigi, Katurjano ir jo brolio Michalo tėvai - akivaizdūs minusai, jie savo vaikus laikė kaip eksperimentines lėles, suluošino rašytojo brolį, siekdami, kad gabus berniukas taptų geresniu kūrėju. Kiekvieną naktį vaikas išgyvendavo baisių riksmų bei košmariškų garsų disonansus, ir jo apsakymai darėsi vis tamsesni ir tamsesni. Tėvai specialiai kūrė košmaro atmosferą berniuko talentui vystyti. Kyla klausimas, kiek suaugusio žmogaus sprendimus ir pasirinkimus veikia vaikystė? Visi Katurjano personažai yra vienaip ar kitaip patyrę tėvų smurtą, suluošinti ir nelaimingi. Kas dėl to kaltas? Galima sakyti, kad Katurjano ir jo brolio Michalo istorijoje tėvai buvo atspirties taškas, nuo kurio nuvilnijo visa virtinė nelaimių, o šios atvedė į pabaigą, kai reikia pasirinkti - išlikti žmogumi ar gyventi fantazijų pasaulyje.
Spektaklyje itin svarbus kūrybos ir kūrėjo klausimas. Kiek galios gali turėti kūriniai? Kur baigiasi realybė ir prasideda fantazija? Ar kuriant meno kūrinį reikia mąstyti apie tai, kaip jis gali paveikti vartotoją? Ar kūrėjas atsakingas už savo kūrinį, ar neigiamas jo sukeltas pasekmes turi prisiimti jų sukėlėjas? Katurjanui svarbesnės jo kūrinių sukeltos pasekmės ar patys kūriniai? Spektaklio pabaigoje jis teigia: „Man nesvarbu, kad jie mane sunaikins, bet jie nesunaikins mano apsakymų, tai yra viskas, ką aš turiu.“
G. Varno „Pagalvinyje“ kraupi realybė sugretinta su fantasmagoriškais prisiminimais ir kūrybos fragmentais. Čia abejojama, kur baigiasi realybės ir fantazijų riba. Galbūt jei Katurjano apsakymų pabaigos būtų buvusios geresnės, tai ir jo paties gyvenimo pabaiga būtų kitokia. Pats rašytojas sakė: „Gyvenime nebūna laimingų pabaigų.“ Galbūt, jei jam būtų likusios dar keturios sekundės iš dešimties iki savo paties pabaigos, jis būtų spėjęs sukurti dar vieną nelaimingą pabaigą? Nespėjo. Ir jis atsakė už savo kūrinius. Taigi, ar menas gali būti galingesnis ginklas už šautuvą? Spektaklio pabaiga parodo, kad vis dėlto menas yra tai, kas išlieka gyva.
