Niekas šioje būtyje nestovi vietoje, viskas nuolat kinta. Rytoj pabusime jau kitokie nei šiandien, vedami kitų minčių ir tikslų. Nuolatinė kaita neaplenkia ir meno, taip pat ir teatro. Klasikiniai teatrai priversti keistis kartu su besikeičiančiu pasauliu tiek techniniu, tiek estetiniu atžvilgiu.
Nuolatiniu spyriu jiems tampa besikuriantys nauji kolektyvai ir populiarėjančios naujos teatro meno kryptys, kur kas labiau reflektuojančios šiandienos žmogaus aplinką ir rūpesčius. Ką kalbėti apie ypač šviežius, daug patrauklesnius rinkodaros būdus, pritraukiančius net tuos, kurie teatre per visą savo gyvenimą yra buvę tik kartą, o ir tą vienintelį matę kažką panašaus į „Žaldokynę“.
Vienas tokių naujų teatrinių vėjų lietuviškoje padangėje - Maisto teatras, kuris, kaip teigia patys jo įkūrėjai, keliauja po miesto erdves ir kuriame maistas atlieka pagrindinį vaidmenį. Pajusti šio teatro skonį skirtingų vaidinimų pavidalu kauniečiams šį rudenį teko ne vieną sykį.
Pastarąjį kartą Maisto teatras pristatė po Lietuvos didžiuosius miestus gastroliuojančio palestiniečio režisieriaus Husamo Abedo spektaklį „Sklandus gyvenimas“.
Reikia pripažinti, kad visą laiką, jau gana vėlai, einant V.Putvinskio gatve į čia įsikūrusią kavinę, kur buvo rodomas spektaklis, neapleido gana skeptiškas nusiteikimas, kurio neprasklaidė net ir naujojo VDU daugiafunkcio studijų ir mokslo centro pastato naktinio apšvietimo grožis. Spektaklio pradžia - 21 val., veiksmas vyks visiškai ne teatrinėje erdvėje, ir dar dalyvaujant maistui. Greičiausiai tai būsianti kokia porelėms ar draugų būriui skirta pramoga ir meninės kokybės atžvilgiu net neverta ko ir tikėtis.
Ir vis dėlto. Nors pusantros valandos ne tik pasyviu stebėtoju, bet ir dalyviu leidęs pabūti spektaklis savo menine kalba nepribloškė, jis pasirodė svarbus kitais aspektais. Pirmiausia tuo, kad H.Abedas - netradicinio lėlių ir objektų teatro kūrėjas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Čekijoje. Ir šį spektaklį būtų galima pavadinti lėlių teatro suaugusiesiems spektakliu. Mūsų šalyje lėlių teatro sąvoka asocijuojasi išimtinai tik su vaikams skirtais pastatymais, nors ir bandoma griauti šį vis dar niekaip nepajudinamą stereotipą. Faktas apie lėlių teatrą anonsuojant nebuvo minimas, tad žmonės noriai pirko bilietus, tačiau, sprendžiant iš publikos reakcijos, jie nesijautė apgauti.
Antra, įdomu tai, kad šio spektaklio vertė - jo terapinis poveikis. Tai dokumentinis spektaklis, kuriame režisierius, jungdamas savo gyvą buvimą, fotografijas iš asmeninio archyvo ir lėles, pagamintas iš įvairių buities daiktų ar jų dalių, pasakoja savo paties gyvenimo istoriją. O ji - gana dramatiška. Nuo iki šiol niekaip kūrėjo neapleidžiančios žiauraus gyvenimo pabėgėlių stovykloje patirties fragmentų, chemijos studijų Damaske, politinių neramumų, netekčių iki teatro atradimo ir kūrybos Prahoje.
Prisilietimas prie mums tolimos Rytų kultūros, šio palestiniečio likimo, kaip atvejo, studijos, istorija tapo emocine ir mentaline terapija ir pačiam režisieriui, ir žiūrovams.
Kaip po spektaklio pasakojo H.Abedas, kiekvieną kartą svetimiems žmonėms kalbėti apie tai, kas yra pernelyg asmeniška ir skaudu, nėra lengva. Tačiau tai galimybė jam pačiam kitaip pažvelgti į praeitį. Kūrėjo kalbinami žiūrovai turėjo galimybę susipažinti su kita kultūra ir įvertinti savo paties gyvenimą šios istorijos kontekste. Jie noriai bendravo ir toliau tęsė dialogą renginiui jau pasibaigus.
Maisto, kaip ir žadėta, buvo. Tik šio spektaklio atveju nesinorėtų visiškai sutikti su teiginiu, kad maistas vaidina pagrindinį vaidmenį. Palestiniečio lėlininko vaidinime svarbūs tapo ryžiai - atlikę ir vaidybinę funkciją ir, pagardinti priedais, vėliau virtę į skanią košę, kuria buvo vaišinami žiūrovai. Kur kas svarbiau nei maistas čia buvo autentiška patirtis, o tradicinis patiekalas „Maqlubas“ ir arbata tik leido ją sustiprinti kitais pojūčiais.
Padedamas žmonos, kūrusios lėles ir kitus sceninius daiktus, menininkas maistą gamino pats, dar labiau naikindamas skirtį tarp realybės ir kuriamos meninės fikcijos. Intymi aplinka, kai žiūrovai galėjo susėsti aplink apskritą stalą, leido pasijusti lyg tos pačios šeimos nariu. Spektaklį galėjo stebėti ribotas skaičius žiūrovų - šešiolika. Kitur rodytame kūrinyje būdavo laukiami aštuoni žmonės, nes H.Abedo šeimoje - būtent toks skaičius artimųjų. Dar vėliau paaiškėjo, kad režisierius savo vaidinimus kaip itin paveikią priemonę rodo vaikams ir jaunimui, skurdžiai gyvenantiems pabėgėlių stovyklose.
Taigi į klausimą, ar kauniečiams įdomus ir reikalingas kitoks teatras, galima atsakyti vienareikšmiškai: taip. Galima spėti, kad toks pats atsakymas būtų ir kalbant apie kitus šalies miestus.
„Sklandus gyvenimas“ parodė, kokia gaji mūsų visuomenėje yra išankstinė nuomonė ir koks stiprus poreikis yra griauti tuos atgyvenusius stereotipus, nesvarbu, kad ir kokie jie būtų - meniniai, kultūriniai, socialiniai ir kt.
