Pasibaigus karantinui ir sezono pabaigoje teatrams vėl atvėrus duris, birželio viduryje Nacionalinis Kauno dramos teatras žiūrovus gyvai susitikti pakvietė į Albert'o Camus „Kaligulą“, režisuotą Agniaus Jankevičiaus. Nuo premjeros prabėgus šiek tiek laiko, siūlau atsigręžti į režisieriaus pasiūlytą „Kaligulos“ versiją.
Kalbėdamas apie pjesės pastatymo aplinkybes režisierius akcentavo, kad pandeminiu laikotarpiu jaunąją kartą apėmęs egzistencinis nerimas itin artimas Kaligulai. Pasak jo, „Kaligula yra lyg koronavirusas toje pjesėje. Jis tarsi apvalo žemę, kad ji galėtų egzistuoti. Priverčia atsigręžti į save. Sustoti arba būti sustabdytam.“ Kaligula atrodė aktualus ir ankstesniuose socialiniuose, politiniuose kontekstuose, tad pjesė Lietuvoje ne kartą statyta.
1983 m. režisierius Jonas Vaitkus tame pačiame teatre statydamas „Kaligulą“ ypač daug dėmesio skyrė šiam sudėtingam personažui. Jį kurti bandė su skirtingais aktoriais: Regimantu Adomaičiu, vėliau Valentinu Masalskiu, kurio vaidmuo kritikų buvo sutiktas itin palankiai ir užėmė reikšmingą vietą jo, kaip aktoriaus, kūrybinėje biografijoje. Režisierius Ignas Jonynas, dabar labiau siejamas su kinu, 2004 m. taip pat statė „Kaligulą“, pagrindinį vaidmenį patikėjęs Rolandui Kazlui ir susitelkęs į personažo dualizmą. 2014 m. jaunosios kartos režisierius Vidas Bareikis kamerinėje erdvėje žiūrovus pakvietė tapti Kaligulos valstybės dalimi, artimai, interaktyviai įsijausti į pjesės veiksmą, apnuoginęs (ir tiesiogiai) prieštaringai vertinamą Kaligulos personaliją, sukurtą aktoriaus Ainiaus Storpirščio.
2021 m. Jankevičius, sugrįždamas prie „Kaligulos“, pjesę įvardijo krizinio laiko kamertonu, katalizatoriumi, į mus atgręžtu veidrodžiu. Režisierius daugelyje savo pastatymų reflektuoja mūsų dienų socialines, politines realijas ir tradiciškai prisilaiko jam priskirtinos socialiai angažuoto kūrėjo pozicijos. Neretai literatūrinės medžiagos jis imasi tik kaip tam tikro atskaitos taško, o pjesę ar kitą kūrinį perrašo taip, kaip jam (dažnai ir publikai) reikia. Užčiuopęs dabarties laiko problemas ir pasitelkęs Rytų filosofiją per keliasluoksnį berniuko Tomo Lašo personažą tai jis įtaigiai atliko „Samurajaus knygoje“. Lietuvos šimtmečio desperacijas, chaosą ir beviltiškumą Jankevičius sumaniai atspindėjo statydamas Juozo Grušo „Tris paradoksines noveles apie švarą“. Dar šiame kontekste galima prisiminti ir vieną ryškesnių interaktyvių spektaklių NKDT scenoje - „Maištą“, sukonstruotą iš istorinių, filosofinių ir kitokių šaltinių. Režisieriaus kurti spektakliai rodo, kad jam gerai sekasi improvizuoti su įvairia tekstine medžiaga, šaltiniais, juos jungti kuriant koliažinius pasakojimus, atspindinčius nūdienos paradoksus, nevengiant ir ironiško, humoristinio sceninės raiškos tono. Kur linkstama su šiais pavyzdžiais? O į tai, kas nutinka, kai režisierius tiki, gal net pernelyg pasitiki, pjesės aktualumu - čia ir dabar.
Jankevičius „Kaligulą“ šiek tiek interpretuoja - sukeičia kai kuriuos fragmentus vietomis, sutrumpina tekstą ir atsisako kai kurių šalutinių personažų, o šią atlaisvintą erdvę bando užpildyti aktualijomis, kurios ne visada taikliai suveikia. Režisieriui būdingo teksto perrašymo čia nepamatome, ir, tikėtina, būtent to pritrūksta spektakliui sustiprinti ir išgryninti. Atrodytų, režisierius mums tarsi spalvotu žymekliu tekste pažymi, pabraukia kai kurias vietas, prie kitų prideda į aktualijas vedančias išnašas, bet tai nesusijungia į bendrą, nuoseklų šiandienos „Kaligulos“ atvėrimą žiūrovui.
Neabejotinas pjesės centras - pagrindinis personažas, kuris ir šiame spektaklyje yra dominuojanti figūra, tapusi ir galimybe, ir iššūkiu aktoriui Sauliui Čiučeliui. Reikia pripažinti, kad aktorius režisieriaus duotąsias aplinkybes, pasiūlytą personažo charakteristiką demonstruoja traukdamas žiūrovų dėmesį. Čiučelis atskleidžia savo aktorinę patirtį, brandą, leidžiančią trijų valandų spektaklyje išlaikyti, išlaviruoti vaidmenį.
Kaip kontrastas (o kontrastus Jankevičius savo kūryboje mėgsta) čia veikia kiti „Kaligulos“ personažai: kvaileliai, prisitaikėliai, bijantys net žingsnį žengti ar žodį tarti, dėl to su viskuo nuolankiai sutinkantys, kad tik gautų tos dienos siekiamybę - barškantį dubenėlį košės. Gintauto Bejerio, Pijaus Narijausko, Edgaro Žemaičio, Tomo Erbrėderio, Deivido Breivės kuriami spalvingi personažai neretam žiūrovui kėlė šypseną arba leido kiek atsitraukti nuo pagrindinio herojaus egzistencinių kančių. Įdomiai šiame spektaklyje sukonstruoti kelių moterų personažai: Kaligulos diktatui besipriešinanti Herėja (Martyna Gedvilaitė) bei žmona Kesonija, kurią aktorė Goda Petkutė kuria kaip šaltą, šaržuotą apsimestinės meilės simbolį.
Neabejotinai stipriausia šio spektaklio pusė - vizualioji. Ilgam atmintin įstrigusių, taiklių, apgalvotų, prasmingų ir profesionaliai pateiktų vaizdo projekcijų autorius - Rimas Sakalauskas. Projekcijose stambiu planu konstruojamas Kaligula, praeities bei dabarties vaizdiniai, sustiprinantys režisieriaus aktualizuotas kūrinio idėjas. Scenografiniai Lauros Luišaitytės sprendimai rodo, kad spektaklis pretenduoja ne tik į lokalių realijų, bet ir į globalizacijos, Europos Sąjungos idėjų, dažnai atsiduriančių šio kūrėjo refleksijos ir kritikos lauke, atspindėjimą. Viso to simboliu tampa (net dvi) „Besišlapinančio berniuko“ („Manneken Pis“) skulptūros, keičiant apšvietimą spindinčios ir traukiančios į save dėmesį.
Kadangi nuo spektaklio premjeros prabėgo ne vienas mėnuo, žvilgsnis neišvengiamai krypsta į jau esančias refleksijas - recenzijas spaudoje, internete. Atsiliepimų negausu, užtat nuomonės itin skirtingos. Režisierius, kaip ir dauguma kitų, teatre tyrinėjusių „Kaligulą“, bandė atskleisti pagrindinio veikėjo nevienpusiškumą, prieštaringumą ir simboliškai pats, kaip ir pjesės herojus, pateko į kardinaliai priešingų kritinių nuomonių lauką. Skirtingus požiūrius į spektaklį atskleidžiančios refleksijos tam tikra prasme parodo ir amžiną (kiek ironizuojant) priešpriešą tarp skirtingų miestų, teatrų. Štai viename chaotiškame opuse galima įskaityti mintį, kad viskas šiame spektaklyje ir net teatre yra blogai: „Jokių režisūrinių akcentų ar, anot režisieriaus, „laiko kamertonų“. <...> Ar nevykęs spektaklis meluoja ir yra nemoralus? Jų, žinome, daugėja laisvės ir demokratijos sąlygomis visuose teatruose, jų tuoj vėl pridygs kaip grybų popandeminėje zonoje.“ (Jūratė Visockaitė, „Kiaulės akis turėti, arba Gėda žiūrėti į kiaulės akis“). O kitas - visiškai priešingas vertinimas, negailintis panegirikos kiekvienam spektaklio elementui ar idėjai: „Agnius Jankevičius su kūrybine grupe pastatė etapinį, programinį, sukrečiantį spektaklį. <...> įsirašo į geriausių Lietuvos scenos meistrų gretas.“ (Gediminas Jankus, „Salve, Cezari! Nūdienos absurdo metafizika“).
Šiaip ar taip, spektaklis „Kaligula“ skatina permąstyti Camus pjesę ir iškelia keletą retorinių klausimų: su kuo mums tapatintis esant šiai egzistencinei, net ne popandeminei, bet nesibaigiančios pandemijos krizei - su pačiu Kaligula, o gal su jo valstybės personažais, prisitaikančiais, tylinčiais, laukiančiais?.. Net primenančiais kitą spektaklį - „Bestuburiadą“ ir jos veikėjus...
