Užtikrintas gyvenimas, kai rytoj bus taip, kaip vakar, yra kalėjime iki gyvos galvos. Visą laiką gausi tą pačią porciją pusryčiams, pietums, vakarienei. Būsi toje pačioje kameroje ir žiūrėsi pro tą patį langą. Stabilumas mirtinas. O kur yra laisvė, yra rizika.
(iš 2011 m. Nijolės Oželytės kalbos, pasakytos moksleiviams Sausio 13-osios proga Seimo rūmuose)
Skaitydami prieš kelerius dešimtmečius parašytas literatūrines distopijas ir atradę sutapimų su šiandieniniu pasauliu vis stebimės, kaip puikiai autoriai nuspėjo ateitį. Pati skeptiškai žiūriu į „pranašiškus“ gebėjimus ir aiškinu juos taip, kaip viename interviu išdėstė „Tarnaitės pasakojimo“ autorė Margaret Atwood. Rašytoja pasakojo, kad serialo pagal jos romaną scenaristai, pildydami kūrinį naujais įvykiais, paisė vieno reikalavimo: situacijos, kuriomis jie išplėtė Atwood knygos siužetą, turėjo būti jau įvykę žmonijos istorijoje.
Tikiu, kad panašiai sukurta ir Aldouso Huxley ' io distopija „Puikus naujas pasaulis“ (Brave New World), kurią keletą pastarųjų metų interviu minėdavo režisierius Gintaras Varnas, šįmet spektakliu pagal romaną atidaręs naują Jaunimo teatro sezoną. 1932-aisiais išleistame romane gausu paralelių su dabartiniu pasauliu ir kritikos jam. Vis dėlto neabejoju, kad romanas aktualus ne dėl atsitiktinių sutapimų su realybe, bet dėl tiksliai užčiuoptų žmonijos poreikių, istorijos ir tendencijų išmanymo bei gerai suvoktų mokslo galimybių. Kitaip sakant, „pranašiškos distopijos“ - tai kūriniai, kurių autoriai puikiai supranta žmogaus prigimtį ir bent iš dalies atspėja visuomenės vystymosi kryptį.
„Puikus naujas pasaulis“ iš kitų distopijų išsiskiria tuo, kad jo siužete neįvyksta nieko ypatingo. Fiziniai įvykiai apsiriboja kelionėmis į „ne savo pasaulius“. Iš pradžių puikiame naujame pasaulyje nepritampantis Bernardas su savo simpatija, pavyzdine jo gyventoja Linaina nuvyksta į Rezervatą, kuriame turistauja „pirmykščiame laukinių pasaulyje“. Grįždami į namus kartu parsigabena Džoną - puikaus naujo pasaulio atstovės Lindos pagimdytą, tačiau Rezervate užaugusį vaiką ir namo besiveržiančią pasenusią jo motiną. Ir romane, ir penkių valandų trukmės spektaklyje veiksmo pokyčių nėra daug - didžiąją laiko dalį atskleidžiami „tobulo“ pasaulio ir jo gyventojų egzistavimo principai.
Puikaus naujo pasaulio prioritetai - žmonių laimė ir stabilumas, žavintis tapatumu saugumui. Kiekvienas žmogus nuo gimimo čia priskiriamas kastai, pagal kurią yra griežtai ruošiamas dirbti konkrečius darbus. Kiekvienas auklėjamas pasitenkinti savo vieta pasaulyje, kitaip sakant - išmokomas į pasaulį žvelgti iš vienintelės, aplinkos primestos perspektyvos.
Šiame pasaulyje nėra dirgiklių, skatinančių kritiškai mąstyti. Literatūra apsiriboja ideologiškai teisingais mokslo leidiniais, kultūra orientuota į laimę stimuliuojančias pramogas. Nebėra meno kūrinių, analizuojančių žmogaus gelmes. Nebėra istorijos, kuri primintų gyventojams nemalonius laikus ar skatintų susimąstyti apie saviraiškos poreikius.
Šiame pasaulyje griežtai naikinami laimei pavojų keliančių emocijų dirgikliai. To siekiama iš esmės pakeičiant žmogaus prigimtį: jis auginamas mėgintuvėlyje, dar gemalo stadijoje pradedant formuoti ekonomiškai naudingą ir teisingą mąstymą. Tai yra pagrindinė puikaus naujo pasaulio prielaida: dar tik besimezgant gyvybei žmoguje sunaikinamas ryšio su kitu žmogumi poreikis, paprastai integruojantis itin platų emocijų spektrą. Šiame pasaulyje tai nepriimtina, nes vienintelė reikalinga būsena yra laimė.
Šiame pasaulyje egzistuoja tobula lyčių lygybė. Moterys nebėra pranašesnės už vyrus gebėjime išauginti naują gyvybę. Vyrams keliami moralės reikalavimai nebėra laisvesni nei moterims. „Kiekvienas priklauso visiems kitiems“ - skelbia puikaus naujo pasaulio lozungas, suponuodamas visišką lygybę. Užtat įdomu pastebėti, kad Huxley ' io ir Varno kūryba sako ką kita. Visi kritiškai mąstantys žmonės anglų rašytojo romane yra vyrai. Į spektaklį reguliariai įsiterpiančiose spalvotose, patį primityviausią popsą iliustruojančiose reklamose seksualizuotos tik moterys (išimtys LABAI retos).
Varno spektaklyje, kaip ir šiandieninėje kasdienybėje, svarbiausios pasaulio kūrimo priemonės yra vaizdinės. Aktoriai veikia tarp dviejų ekranų, kuriuose rodomose projekcijose simuliuojama realybė. Tai vizualiai tobulas pasaulis - tvarkingas, prabangus, spalvingas, blizgus, keliantis pačias maloniausias estetines patirtis. Šiuo ir prasmių kūrimo aspektu itin svarbų vaidmenį atlieka Juozo Statkevičiaus kostiumai. Ryškiaspalvės sportinės aprangos, stilingi šviesūs proginiai rūbai ir kiekvienoje scenoje keičiami tų pačių veikėjų drabužiai nuolat demonstruoja, kad puikus naujas pasaulis remiasi į vartojimą (negalima taisyti, būtina pirkti naują) ir subtiliai išryškina vidinį žmonių vulgarumą. Kostiumai sustiprina kontrastą tarp išorinės prabangos ir aktorių kuriamos tuštybės, drauge kurdami skoningą, akiai patrauklų vaizdą.
Sukurti atsvarą tokio pasaulio galiai spektaklyje patikėta vienam personažui, vienam aktoriui. Mato Sigliuko vaidinamas „laukinis“ Džonas - jaunas, simpatiškas vaikinas, užaugęs kultūrų maišalynėje tarp pirmykščių ritualų ir Shakespeare ' o kūrybos. Žmogus, gimęs iš motinos (nors jai pačiai šlykštus, nes motinos sampratą Lindai įdiegė puikus naujas pasaulis), patyręs ir vertinantis natūralius kūno pojūčius ir reakcijas, meilę, prisirišimą. Gyvenantis tuo, ką puikaus naujo pasaulio piliečiai vertina su panieka ir pasišlykštėjimu.
Džono pasaulis spektaklyje neapribotas ekranais ir projekcijomis, vaikinas beveik visuomet dėvi tuos pačius drabužius ir nuolat veržiasi pas jį atstumiančią, tačiau mylimą motiną. Jis kalba taip ir tokius dalykus, kurių puikaus naujo pasaulio gyventojai negeba suprasti. Nesusikalbėjimo motyvas spektaklyje kartojasi primindamas, kodėl taip dažnai besikalbantys žmonės trypčioja vietoje, nepajudėdami toliau savo išankstinio požiūrio. Jei nuo senų laikų žmonių mąstymas vystėsi (ar buvo sąmoningai vystytas) priešingomis kryptimis, neintegruojant smalsumo kitokiam požiūriui bei suvokimo, kad kitas gali būti toks pat svarbus, kaip ir tu pats, susikalbėti nėra įmanoma. Nes viskas galiausiai baigiasi garsiai ištransliuotu ar mintyse liekančiu reikalavimu prisitaikyti: „kalbėk aiškiau, aš nieko nesuprantu!“
Įdomu, kad nors režisierius interviu prieš spektaklį konstatavo, jog mūsų visuomenė artėja link Huxley ' io aprašyto puikaus naujo pasaulio, pati spektaklyje kur kas saugiau ir jaukiau jaučiausi M. Sigliuko pasirodymų metu. Numanau, kad pirmiausia tai susiję su kitokia vaidybos išraiška. Puikaus naujo pasaulio gyventojai vaizduojami visaip: masės čia formalizuotos, suvienodintos jose esančių aktorių reakcijos; Sergejaus Ivanovo ir Mato Dirginčiaus vaidinami laboratorijos darbuotojai kalba išimtinai pakylėtai, spinduliuoja norą perduoti žinias; vadinamiesiems pagrindiniams veikėjams taip pat būdingas nuolatinis „pakilumas“, pozityvumas, abejonių nevaržomas pasidavimas instinktams ir panika susidūrus su mažiausia nemalonia savijauta (ji šalinama somos tabletėmis). Išsiskiria Gyčio Laskovo Bernardas, vienintelis spektaklio pradžioje kuriantis konfliktą su tobulai laimingų žmonių pasauliu. Įdomu stebėti, kaip aktorius bando integruoti savyje dviejų krypčių vaidybą: formalesnę (tai ryškiau fiziškai sukaustytame judėjime) ir psichologinę (būdingiau verbalinei raiškai, balsu reiškiamoms emocijoms). O štai Sigliukui leista visiškai pasiduoti psichologiškesnei, kiek romantizuotai vaidybai - ji ir tampa pagrindine priešprieša anksčiau apibūdintų žmonių pasauliui. Pakylėtai skaitomi Shakespeare ' o tekstai, gaivališkas jausmų taškymas negalint nustygti savam kailyje - prie tokios išraiškos Lietuvos teatro žiūrovai priprato per kelis pastaruosius dešimtmečius. Turbūt todėl jauno aktoriaus atsidavimas klasikinei vaidybai leidžia pajusti saugumą. Kol kas problema slypi tik patirties stygiuje, dėl kurio Sigliuko dėmesys daugiau nei pusvalandį trunkančiuose monologuose nuolat šokinėja. Jo fiziniai veiksmai keičiasi itin dinamiškai, o vidinis veiksmas ne kartą sustoja vietoje.
Tai paaiškina, kodėl Sigliuko kuriamas pasaulis, būdamas artimesnis žmogaus širdžiai, vis dėlto nenugali puikaus naujo pasaulio. Pirmiausia, jo raiška dar nepasiūlo tokios pat stiprios energijos, kokią generuoja kiti individualizuotų personažų aktoriai: Vytautas Anužis, Jovita Jankelaitytė, Karolis Kasperavičius, anksčiau minėti aktoriai etc. Antra, vienas naivus, gyvenimo patirties beveik neturintis individas, išpažįstantis pasirinkimo laisvę, atrodo nepaprastai silpnas greta mokslo faktais apsiginklavusios, objektyviai gerą gyvenimą siūlančios tironijos. Trečia, Varno puikaus naujo pasaulio vizualizacijos, įskaitant minėtus Statkevičiaus kostiumus, puikiai paaiškina, kodėl žmonės noriai renkasi jam priklausyti: tai nepaprastai patrauklus pasaulis, kuriame viskas tvarkinga ir aišku, kuriame net neprisiimant asmeninės atsakomybės viskas savaime juda į priekį, kuriame prieš akis - vien tik ypatingai estetiški vaizdai. Žinoma, visa tai - tam pasauliui normatyvinės estetikos.
Vis dėlto geriausiai tokio pasaulio patrauklumo priežastis atsiskleidžia trečiojoje dalyje vykstančiame Mustafos Mondo (Vytautas Anužis) ir Džono dialoge. Valdytojas klausia jaunuolio (iš tiesų kreipdamasis į publiką), ar jis tikrai pasiryžęs kartu su laisve prisiimti sifilį, vėžį, kitas ligas, taip pat skausmą, liūdesį, mirties baimę etc. Šiame klausime glūdi per interviu režisieriaus minėto konflikto tarp laisvės ir laimės esmė: laimės sąvoka integruoja labai daug sąlygų, o laisvė garantuoja vien tik galimybę rinktis bei būti asmenybe. Realybė tokia, kad visi nori būti laimingi, bet ne kiekvienam kelyje į laimę reikalinga laisvė.
Ar tai reiškia, kad šiandien jau esame bent viena koja Huxley ' io ir Varno pasaulių koncepcijose? Pati sakyčiau, kad Varno sceninio pasaulio vaizdas artimas tam, su kuo susiduriame šiandien, o štai Huxley ' io pasaulio idėjai reikalingą pagrindą dar tik čiupinėjame pirštais. Režisierius išryškina mokslo panaudojimą kvestionuotinos etikos tikslais, nuolatinės laimės kaip esminės gyvenimo siekiamybės idėją ir seksualizuotą jos pateikimą medijose, kolonialistinį vadinamųjų Gerovės valstybių (akivaizdi nuoroda į Prezidento svaičiojimus) požiūrį į ekonomiškai mažiau pažangius kraštus bei jų piliečius. Jo kuriamame Puikiame naujame pasaulyje žmonės klykia iš juoko išgirdę ilgalaikį ryšį apibūdinančius žodžius, saugo kūdikius nuo menkiausių „neigiamų“ potyrių, o jų žinios ir pasaulio samprata apsiriboja tuo, ką nurodyta suprasti jų kastai. Visa tai nesunku pastebėti tiek žinomiausiuose pasaulio įvykiuose, tiek kasdienėse asmeninėse patirtyse, todėl spektaklį ne kartą norisi paskubinti: taip, šitą jau žinome, šitai matėme, o tokie vaizdai jau seniai nestebina, tad kas toliau, kas iš to? Viena vertus, toks matymas aktualizuoja kūrinį, leidžia daugybei skirtingų žmonių susitapatinti su tuo, ką mato. Kita vertus, gaila, kad stipriai pastatytas ir suveržtas scenos kūrinys nepasiūlo ypatingesnio žvilgsnio, t. y. tokio, kokio negalėtų patirti bet kuris pasaulį stebintis ir kritiškiau mąstantis žmogus.
O štai kalbant apie Huxley ' io kuriamą pasaulį, manau, kad pagrindinė jo problema slypi ne degraduojančioje visuomenėje (nes paviršutiniški individai egzistuoja visais laikais, aukštasis menas todėl ir vadinamas aukštuoju, kad nėra skirtas masėms etc.), bet visiškoje žmogaus gyvenimo kontrolėje. To pamatas - iš žmonių atimta gyvybės užmezgimo teisė. Pradedant vaikus mėgintuvėliuose, o ne dviejų žmonių sąjungoje, nuo pat gimimo nukertamas žmogaus individualumas, kurį paprastai išugdo išskirtinis tėvų dėmesys, noras sudėti į jį viską, ką mano esant geriausia, idealiu atveju dar ir paliekant pakankamai laisvės prigimtinei vaiko saviraiškai. Puikiame naujame pasaulyje nauji žmonės neturi prigimtinio ryšio su kita gyvybe, nuo pat pirmų gyvenimo dienų girdėdami nuostatą „kiekvienas priklauso visiems kitiems“. Neturėdamas prigimtinio ryšio poreikio, žmogus įtiki, kad niekas nėra svarbesnis už kitus, todėl nėra prasmės kažką vertinti labiau ir prisirišti. Kiekvienas nuo gimimo išmokomas, kad turi gerai atlikti savo funkciją ir būti ekonomiškai naudingas valstybei. O mainais gaus visas sąlygas būti stabiliai laimingu.
Drįstu teigti, kad mūsų pasaulyje šeima vis dar laikoma viena svarbiausių stabilaus ir laimingo įsitvirtinimo pasaulyje sąlygų. Ne veltui tarp labiausiai erzinančių giminių klausimų žmonės mini ir „kokias pareigas užimi, kiek uždirbi?“, ir „kada vestuvės, kada vaikai?“. Neabejoju, kad atsiras baksnojančių į pastarųjų metų ginčus dėl „mokslo kišimosi“ į gimstamumo reguliavimą, tačiau tarp to, kaip mokslas „kišasi“ į gimstamumą Huxley ' io ir kaip - šiandieniniame pasaulyje, yra didelis skirtumas. Puikiame naujame pasaulyje mokslas vienintelis atsakingas už žmonių giminės pratęsimą, taip suardant rūšies narių išlikimo instinktą. Tačiau gyvenime mokslas dirba tam, kad padėtų žmonėms patenkinti prigimtinį instinktą ir emocinį ryšio poreikį. Dirbtinis ir pagalbinis apvaisinimai, kiaušialąsčių užšaldymas ir t. t. naudojami ne tam, kad pakeistų žmogaus prigimtį, o tam, kad padėtų sukurti naujas, žmogišku ryšiu paremtas emocijas ir patirtis.
Nelengva apibendrinti po „Puikaus naujo pasaulio“ kilusias mintis, juolab, neįmanoma visko pasakyti net ir gana ilgame tekste. Viena vertus, spektaklis yra apie tai, ką seniai žinome. Kita vertus, jeigu tai, ką žinome, mums rūpi, penkių valandų spektaklyje anksčiau ar vėliau atrandame asmeninių emocijų „kabliukus“. Todėl vietoj apibendrinimo paminėsiu dar vieną idėją, kuri, spėju, aktuali pačiam režisieriui. Tai išskirtinai mąstančio ir kitaip nei masės pasaulį suvokiančio individo vienišumo problema. „Puikiame naujame pasaulyje“ yra keli tokie vieniši ir išskirtiniai žmonės, patys atsisakantys ieškoti panašių į save ir verčiau bandantys masių atstovus priversti pamatyti pasaulį taip, kaip jį mato ypatingieji. Kitaip sakant, jie tiki, kad pasaulį supranta geriau už visus kitus. Paradoksalu, bet taip jie susilygina su masėmis, atsisakančiomis tikėti, jog gyvenimas yra visoks ir skirtingų žmonių laimei reikalingos skirtingos sąlygos.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
