Apsimestinis Kafkos tingumas

Giedrė Kazlauskaitė 2023-06-22 satenai.lt, 2023-06-09
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“, režisierius Oliveris Frljićius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“, režisierius Oliveris Frljićius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Kaip jau atsibodo rašyti apie posthumanizmą, kai jautiesi, šiaip ar taip, humaniste. Žiūrėdama žymaus režisieriaus iš Berlyno Oliverio Frljićiaus spektaklį „Metamorfozė“ Nacionaliniame dramos teatre, jutau, kad recenzentams nelemta apsieiti be šios barškančios it prie katino uodegos pririšta skardinė sąvokos. Aktorei Jūratei Vilūnaitei skaitant daugeliui jau įkyrėjusią publicistiką apie neteisingus santykius tarp žmonių ir gyvūnų, į sceną įėjo šuo  - mielas, gauruotas, gerai dresuotas. (Jeigu žiūrovai sugalvotų į spektaklį atsivesti savo augintinius, juk teatre kiltų toks lojimas ir triukšmas kaip Bernardinų bažnyčioje per Šv. Pranciškaus atlaidus  - tuomet šventinami naminiai gyvūnai.) Beje, dienoraštyje (1913.XI.18) Franzas Kafka yra palyginęs save su šuva: „Aš vėl rašysiu, tačiau kiek abejonių man jau spėjo sukelti tas mano rašymas. Iš esmės aš esu negabus, neišprusęs žmogus, kuris, jeigu nebūtų buvęs verčiamas eiti į mokyklą  - be jokio noro, bet ir beveik nepastebėdamas prievartos,  - galėtų lindėti šuns būdoje, iššokti, padavus ėdesio, ir įlįsti atgal, jį surijęs“ (Franz Kafka, Dienoraščiai 1910-1923, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 227). Atrodo, rašyta žmogaus, kurį slegia inercija ir gyvenimo vegetatyvumas, bet juk puikiai žinome, koks jis buvo savikritiškas. Tad ir tas įsiteigtas „šuns būvis“ tėra apsimestinis tingumas, kai neturi jėgų priešintis abejotinoms taisyklėms, todėl jų laikaisi.

Faktas, kad Gregoras Zamza apsakyme paverčiamas vabalu, gali pritraukti posthumanistines interpretacijas, bet jo esmė, man rodos, kita. Zamzos dezintegracija šeimoje gali simbolizuoti bet ką, netgi veikti kaip meninė holokausto nuojauta,  - juolab dienoraštyje apstu šiurpinančių Kafkos įžvalgų, kas dar tik įvyks  - gerokai po jo mirties. Menininko nerimas dažnai įgauna istorijos pranašysčių išraišką. Vadinamieji Kiti (kad ir kas būtų  - etninės ar kitokios mažumos, gyvūnai, nepritapėliai) Kafkos kūryboje neturi funkcijos sukelti skaitytojo pasigailėjimą ir ryžtą juos ginti. Tai neprašytas šių dienų uolumas; bet taip, žinoma, gali būti.

Dar sudėtingiau spektaklyje priimti deklaruojamą mizantropiją, turbūt kaip Kafkai ir jo veikėjams primetamas savybes. „Linkime laimingo atominio karo“,  - užrašyta švieslentėje. Dabar kiek madinga nekęsti žmonių ir (paradoksas!) eksponuoti tai socialiniuose tinkluose. Suprantama, toji nemeilė selektyvi, nukreipta tik į tam tikras socialines grupes, palaikanti „teisingas“ idėjas ir spinduliuojanti egocentriškumą  / savanaudiškumą. Vos tik nekentėjas susiduria su veidrodiniu savęs atspindžiu  - springdamas ima inkšti ir visiems skųstis, baisėdamasis, kaip kiti žmonės gali būti tokie blogi. Bet ar pats Kafka buvo mizantropas? Remdamasi dienoraščio perskaitymo patirtimi, drįstu teigti, kad ne visai. Bent jau dabartine mizantropijos prasme. Tai jautraus emocijų suvokėjo tekstai; „Laiško tėvui“ autorius deda milžiniškas pastangas puoselėdamas santykius. Kafkos dienoraščio subjektas yra ne tiek absurdo žmogus, kiek silpnas ir savikritiškas nevykėlis, neturintis nieko bendra su didingomis gyvūnų  / žmonių santykių gerinimo, karo ar taikos, visuotinės brolybės idėjomis (1922.I.31): „Mat kai tiktai užsiropščiu ant paties mažiausio laiptelio, atsiduriu kokioje nors, kad ir įtartiniausioje saugioje vietoje, atsigulu ir laukiu, kol negatyvumas ne užsiropštų iš paskos, o nutrauktų mane nuo to laiptelio. Todėl jis yra tarsi gyvybinis instinktas, kuris nepakenčia manyje nė menkiausio ilgesnio nusiraminimo ir, pavyzdžiui, sulaužo vedybinę lovą, dar net nespėjus jos pastatyti“ (p. 395). Kafka „nukoučina“ prasimušėlio mentalitetą: pasaulio gėloje asmeninės sėkmytės ir inertiška tvarka įgauna absurdo mastą. Dienoraščio subjekto nerimastingumas vizualizuoja, kartais metaforizuoja vidinius poslinkius ir procesus; tai itin kruopščiai dokumentuota menininko savasties mechanika. Ji gan hermetiška, tikrai be pretenzijos reguliuoti politinius ar visuomeninius vyksmus.

Ar autorius visada pranašesnis už savo veikėją? Aktoriai suvaidina kaip tik šią dilemą. Dvejočiau, kartais gal ir atvirkščiai. Aktoriai labai geri, režisūros sprendimai irgi nekvaili. Stikliniai narvai, tiesa, labiau priminė vulgarų karantiną negu dvasinę izoliaciją. Maloni muzika - žiūrovas, stebėdamas Kafkos absurdo interpretacijas, visgi turėtų jaustis komfortiškai, sėdėti sau minkštai, nebėgti iš salės. Obuolių mėtymo scena, deja, atrodo kaip Romeo Castellucci citata iš spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Kaip stiklinės dėžės spaudžia žmones, skambant eilutėms iš „Proceso“, taip pabaigoje besileidžiančios „lubos“ galėjo bent kiek labiau optiškai prispausti sėdinčius scenoje.

Salėje  - puošni Vilniaus publika, pajėgi suprasti tokią medžiagą. Šiaip smalsu, ar tai veiktų regionuose? Tikiu, kad taip. Slaptose mintyse paverčiu žiūrovus regionų gyventojais. Nėra jokių labai didelių trukdžių, daugmaž tokios pačios intelektinės jėgos. O Nacionaliniame dramos teatre norėčiau dar sudėtingesnių spektaklių - apie Kafką nesužinojau nieko naujo, ko jau nebūčiau žinojusi. Bet pasigrožėjau puikia vaidyba ir pasikartojau modernizmo stilistiką.

satenai.lt

recenzijos
  • Geriausiu atveju – beveik laimingi

    Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie Jurgį Kunčiną, tačiau jo pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą.

  • It pavasarinės saulės pliūpsnis

    Spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.

  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.