Ingrida Ragelskienė
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso vaidybos studentai lapkričio 14 ir 15 d. sostinės Menų spaustuvėje pristatė 2 dalių premjerinį spektaklį „Dekalogas“. Aštuoni jauni aktoriai, kitais metais gausiantys diplomus, jau turi ir savo teatrą „Utopia“, įsteigtą 2007 m., kai režisierius Gintaras Varnas, pasitraukdamas iš Kauno valstybinio dramos teatro, paskui save išsivedė ir ypatingą, anksti įdomiais aktoriniais darbais į save dėmesį atkreipusį būtent Kaunui rinktą studentų kursą.
Praėjo tik metai – teatro „Utopia“ repertuare jau antras premjerinis spektaklis. Šis teatras inicijavo tarptautinį projektą „Dekalogas – Dialogas“, kurio metu visą ateinantį pavasarį Europos teatro aukštosiose mokyklose, pasitelkus patyrusius pedagogus režisierius, bus kuriami spektakliai Dekalogo tema. O į Kauno dramos teatro trupę jau įsiliejo šiais metais LMTA baigęs profesorės Algės Savickaitės kursas, drąsiai debiutuosiantis artimiausioje šio teatro premjeroje „Sapnai“. Atrodo, jaunų teatro „Utopia“ aktorių ir seniausio Lietuvos dramos teatro keliai išsiskyrė į priešingas puses, tik kam dėl to geriau ir ar kada keliai vėl susieis – nežinia.
Interviu prieš premjerą teatro vadovas ir režisierius Gintaras Varnas buvo negailestingas, pasak jo: „Kam reikia tų kančių – patiems kurti personažus, situacijas, konfliktus ir susigalvoti tekstus? Ar ne paprasčiau paimti kokią parašytą pjesę ir ją suvaidinti? Gal ir paprasčiau, bet man atrodo, kad būdami studentai, tai yra kupini energijos ir kūrybos troškulio, jie turi neįmanoma paversti įmanoma.“ Gal šią maksimą – paversti neįmanoma įmanoma – ir būtų galima vadinti esminiu režisieriaus pedagoginio darbo principu? Nes kaip kitaip paaiškinti, iš kur staiga Lietuvos teatro padangėje atsirado šis jaunųjų utopistų fenomenas – aštuoni fanatiškai profesijai atsidavę, nuoširdūs, griežtai ir tiksliai dirbantys, neriantys į temos gelmes, preciziškai turinį atskleidžiantys ir kartu techniški, atlikimo lengvumu ir tikslumu stebinantys aktoriai? Gal čia slypi ir premjerinio „Dekalogo“ fenomenas – gimęs kaip akademinis projektas, iš kasdienės gausos kitų, europompai pritaikytų ir dažniausiai į nebūtį nugrimztančių meninių darinių, jis išsiskiria temos autentiškumu ir savalaikiškumu. Natūrali ir paprasta idėja tinka kūrybinei improvizacijai ir įvairiakultūrinėms interpretacijoms. Garantuotas „Dekalogas – Dialogas“, t.y. komunikacija ir skirtingiausių, autentiškumu, jaunystės gyvybingumu trykštančių pastatymų galimybė. Nes ir pats kūrybos objektas, tema – į dešimtuką, nesuvaržanti, bet suteikianti daug pirmapradės laisvės ir tikrumo žinojimu, kas yra tiesa, ir kartu nuteikianti rimtam gilinimuisi į šiandieną per pamatines tiesas, per skaidrią tikėjimo šviesą.
Retai gimsta tokie spektakliai kaip „Dekalogas“, lyg savotiškas ištisos kartos portretas, šviesios, viltį nešančios kartos, portretas. Dvidešimtmečiai ne tik maksimalistiškai atsiduoda scenai, bet turi ir stebėtinos jaunų žmonių vidinės švaros ir tiesos. Retas reiškinys mūsų dabarties teatre. Gal tai gali paaiškinti ir premjeros metu nuo žiūrovų antplūdžio lūžusią salę – be jokių reklaminių triukų žmonės susirado „Dekalogą“, nes, matyt, geros žinios šiame mieste sklinda greičiau už juodąsias.
2006 m. tuometiniai antrakursiai utopistai pristatė spektaklį-tyrimą „Žvaigždžių kruša“. Ypač aštrią tuo metu realybės šou temą atskleisti ryžosi jaunų teatro menininkų komanda – jie tik studijavo, vedami reiklios pedagogo G. Varno rankos. Spektaklis, atlaikęs teatro kritikų nepalankumą, ilgai ir sėkmingai rinko publiką tiek Kaune, tiek Vilniuje. Nuolat kintantis, gyvybingai prisitaikantis prie duotų aplinkybių, atviras interpretacijai – tuo jį primena ir 2008 m. „Dekalogas“. Skirtumas tik tas, kad šį kartą susibūrė stipri ir patyrusi profesionalų komanda – režisierius G. Varnas, dramaturgai – Audronis Liuga ir G. Varnas, scenografė – Marta Vosyliūtė, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Giedrius Puskunigis, vaidybos pedagogė – Viktorija Kuodytė. Šių menininkų kantriai ir atsakingai parengtiems jauniesiems aktoriams, atrodo, teks nelengva misija – tarnauti teatrui, kurti jį čia ir dabar, lyg iš nieko – tik iš savo degimo ir tikėjimo tuo, ką darai.
Režisierius G. Varnas užsiminė, kad iš pradžių kurdami situacijas pagal Dekalogo temas jaunieji aktoriai dirbo gana iliustratyviai. Lūžis įvyko suvokus, kad šios temos yra visur, supa mus kasdienybėje, galiausiai, jos yra kiekvienos geros pjesės pamatas. Tai suvokus, buvo žengta spektaklio gimimo link, nes galiausiai atrasta, kur šis XXI a. lietuviškas „Dekalogas“ vyksta. Taip po truputį susidėliojo kūrybinės komandos kartu rašoma istorija, taip scenoje buvo sumodeliuota vieno Vilniaus kiemo erdvė – tikriausiai esančio netoli stoties, dar senamiestyje, bet paribyje, užtat šalia kultūros šventovės – nežinia kokio eilinio lietuviško teatro, skendinčio eksperimentiniuose marazmuose... Čia vyksta „Dekalogo“ veiksmas, nes čia dar liko namų su neprivatizuotomis, balandžių apdergtomis palėpėmis, riebiomis žiurkėmis kieme ir daugybe skalbinių, išdžiaustytų pakampėmis, skaidančių jo erdvę į intymias nišas, tinkamas pasislėpti ar pabendrauti. Po kiemą šlaistosi tipiška Vilniaus fauna – paaugliai, valkatos, auksinis jaunimėlis, visų jų mamos, aktoriai iš kaimyninio teatro ir t. t. Į kiemą lyg niekur nieko, kas, beje, ypač būdinga Vilniui, nusileidžia Angelai, jie nutupia į vaikų sapnus, apsilanko apleistoje palėpėje, kartais jie randami kaip kūdikiai išmesti į šiukšlių konteinerius. Dažnai jie įsikūnija į bet kurį iš kiemo gyventojų ar netyčia nutupia ant nervingai po repeticijos ant kiemo suolelio rūkančio aktoriaus peties.
Galima spėti, kad ir patys kiemo gyventojai yra iš to didžiojo „rojaus“ ištrenkti padarai, kas dieną besimokantys savąjį Dekalogo punktelį, aišku, jį išmokstantys dažniausiai blogai, čia pat užmirštantys amžinas tiesas arba užsigeidžiantys praktiškai patikrinti, kaip veikia Dekalogo tiesa, kur čia ribos, kas bus, jas peržengus? Spektaklio veikėjai savęs ir mūsų klausia: „Ar tikrai galima turėti tik vieną Dievą? Ir kaip gerbti tokią nuo gyvenimo ir alkoholio susmirdusią motiną? O ką gerbti, jei tėvo nėra ir niekad nebuvo? O kodėl negalima meluoti, jei tik pamelavęs negausi į dantis? Ir kodėl negalima geisti svetimos moters, juk ji nelaiminga su tuo nevykėliu? O kūnas, pilvas, pinigai, seksas – ar jis nėra tas, dievas?“
Vaidinamus personažus lyg vaikus klaidžiais spektaklio takais jaunieji aktoriai veda su didele meile ir atsakomybe. Jie nestokoja ironijos ar autoironijos, ypač vaidindami hiperpostmodernų „Romeo ir Džiuljetos“ pastatymą repetuojančius aktorius (Dovydas Stončius, Marius Repšys ir Ainis Storpirštis). Bet jie ypač atidūs, jautrūs ir gal net kiek perdaug atlaidūs varganiesiems savo veikėjams. Tai – Vido Bareikio Dėdžius, Vainiaus Sodeikos „Siemkė“. Šių žmonių nuskriaustųjų, pažemintųjų – istorijos kuriamos ypač atsakingai, jų kaltei, nuopuoliui įvertinti paliekama erdvės, jos reikia mūsų minčiai, įsigilinimui, interpretacijai, vertinimui. Iš būrio jaunųjų utopistų ypač išsiskiria trys kurso aktorės – Eglė Špokaitė, Emilija Latėnaitė ir Elzė Gudavičiūtė. Ant šios „šventosios trejybės“ pečių gulė rimta atsakomybė – aktorės kuria po tris keturis visaverčius vaidmenis, jų veikėjos lemia ne tik bendrą emocinį spektaklio toną, kiekviena jų yra lyg įsikūnijusi emocija, lyg įkūnyta viena iš Dekalogo tiesų.
Šį spektaklį reikėtų žiūrėti ne vieną kartą, stebėti jo ir žiūrovų santykį, sulaukti spektaklio brandos apogėjaus. Manau, jauniesiems aktoriams, turintiems tokius atsakingus ir atsidavusius pedagogus, pavyks „Dekalogą“ užauginti, subrandinti, išsaugoti bent kelerius metus. O mums lieka tik džiaugtis, kad naujojo teatro „Utopia“ moto „Kurti meną šiais laikais yra Utopija, bet būtent dėl to, kad tai utopija, jį verta kurti“ tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų.
