 |
| Eleonora Koriznaitė ir Albinas Keleris spektaklyje „Tamarikso žydėjimas“ |
Kiekvienas nori savo Paryžiaus, kiekvienam reikia žydinčių pievų, švytinčių miškų, savojo tamarikso, kurie įkūnija svajones, meilės ir laimės ilgesį.
Apie tai kalba režisieriaus Ramučio Rimeikio režisuotas spektaklis „Tamarikso žydėjimas“, sukurtas Rimanto Šavelio novelių motyvais, kurio premjerą žiūrovai išvydo prieš pat sezono uždarymą J. Miltinio dramos teatre.
Premjera buvo įspūdinga su daugybe gėlių, ovacijomis visai kūrybinei grupei. Į premjerą atvykęs R. Šavelis pasikuklino: „Nežinojau, kad iš tokio nieko galima kai ką gero padaryti”.
Tik kalbėdamas apie aktorius, vaidinusius spektaklyje, leido prasiveržti emocijoms: „Visada dievinau, dievinu ir dievinsiu Panevėžio teatro aktorius“.
„Tamarikso žydėjime“ vaidinę aktoriai, o ypač Albinas Keleris, sukūręs svarbiausią pjesės personažą - rašytoją Klemensą, tą vakarą išties pasiekė aukštumas. Po spektaklio ilgai apie tai diskutavo žiūrovai, neskubėdami skirstytis.
Gal tokią koncentruotą, įtaigią vaidybą šiek tiek sąlygojo ir ateinančių atostogų nuotaikos. Kai viską atiduodi iki galo ir išeini ilsėtis. Pelnytai. Nors spektaklis pačioje sezono pabaigoje turi ir tam tikrų trūkumų. Juk paskui jį vėl teks repetuoti iš naujo.
„Šiandienos politiniame, kultūriniame, moraliniame chaose daugelis žmonių nustumti į nuošalę. Atėjus kitam gyvenimui, tūkstančiai nemokėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Ypač jautriai tą pajuto kultūros, meno žmonės, kurių talentas, patirtis, amžius nuvertinti“, - kalbėjo režisierius R. Rimeikis.
„Tamarikso žydėjime“ būtent ir kalbama apie tokį žmogų, rašytoją Klemensą, kuris nustumtas į gyvenimo nuošalę. Spektaklyje gvildenami jo santykiai su kaimo, kuriame jis gyvena, žmonėmis, su mylimomis ir mylėtomis moterimis, akistatos su praeitimi.
Aukštyn kojom apvirtusi vertybių samprata trikdo paprastus žmones. Kiekvienas turi savų baimių. Kaimo darbštuolis Franekas (akt. Enrikas Kačinskas), besidžiaugiantis savo gyvenimu, labai mylintis žmoną, ūmai apsiniaukia kaip debesis, kai kaimynas pasėja jam į širdį abejonę dėl moterų ištikimybės. Pasirodo, kad bijojo ne be reikalo.
Muzikantas Augustas (akt. Rimantas Jovas) parduoda savo senutėlę armoniką, kuria daugybėje vestuvių grojo, antikvarinių retenybių medžiotojui ir džiaugiasi, kad didelį pinigą gavęs. Kam jam ta armonika, kai mylimoji Anapilin iškeliavo.
Tiesa, jis bando gintis nuo gyvenimo abejingu, tariamu užmaršumu. Kai jo bičiulis Jeronimas (akt. Valerijus Jevsejevas) pradeda kalbėti apie mylimos Onos mirtį, Augustas apsimeta ją pamiršęs, nors ši moteris buvo visas jo gyvenimas.
Ona (akt. Lolita Martinonytė) blaškosi tarp ją mylinčių vyrų, tarp savo neišsipildžiusių svajonių ir visai netikėtai paaiškėja, ką ji iš tiesų mylėjo.
Tokios jautrios gyvenimo istorijos susipina su svarbiausio spektaklio personažo, rašytojo Klemenso, kurį vaidina aktorius Albinas Keleris, gyvenimu. Aktoriaus kuriamas vaidmuo nuaustas iš daugybės tonų ir pustonių, gilus ir subtilus.
Dramatiškiausiose vietose A. Keleris taip įsijaučia į vaidmenį, kad ūmai per širdį šaltis nusmelkia - atrodo, staiga kris scenoje ir mirs nuo beprotiško jausmų protrūkio. Ypatingą kulminaciją aktorius pasiekia, kai nusivylęs gyvenimu, griaužiamas abejonių, draskomas prieštaravimų nebenori būti žmogumi ir persikūnija... į arklį. Tokia metamorfozė paveikia net barmeną (akt. Darius Petkevičius), kuriam atrodo net pasaulio pabaiga nieko nereikštų.
O šiaip rašytojas Klemensas ne iš tų, kuris keltų audringas scenas savo artimiesiems. Ramiai, be jokių konfliktų bendrauja jis su savo buvusia žmona (akt. Eleonora Koriznaitė), su meiluže Filomena (akt. Asta Preidytė) ir tuo savo ramumu veda tas moteris į pasiutimą. Argi galima pasirodyti kartą per pusmetį ar dar rečiau ir imti pasakoti savo sapną ar vizijas apie žydintį tamariksą?
Tačiau ši ramybė - tik tariama, nes viduje kunkuliuoja jausmų, minčių lavina, galinti bet kada prasiveržti iš to, atrodo, užgesusio vulkano.
Rašytojas Klemensas dirba budėtoju vienoje įmonėje ir yra žeminamas kvadratinių kostiumuotų vyrukų. Jis jiems nesuvokiamas ir kartu bauginantis. Mat sugeba pasišaipyti, paironizuoti, ko negali pakęsti turintys menkesnį intelektą, bet einantys aukštesnes pareigas.
Beje, rašydamas scenarijų pagal R. Šavelio kūrinius režisierius R. Rimeikis daug bendravo su pačiu autoriumi, kuris, panašiai kaip svarbiausias spektaklio personažas, dirba budėtoju muitinėje ir rašo romaną.
„Imu tokias temas, kurios mane patį jaudina, kas kiekvienam lietuviui brangu. Lietuvių autoriai - geri, stiprūs. Jų kūryboje yra tvirtos etinės moralinės nuostatos, kas šiandien labai aktualu“, - teigia spektaklio režisierius R. Rimeikis, prioritetą atiduodamas lietuvių nacionalinei dramaturgijai.
Daugiausia Nacionaliniame dramos teatre režisuojantis R. Rimeikis, J. Miltinio teatre yra pastatęs M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“.
Režisierius tvirtina, kad lietuvių rašytojų kūrinių jam neatstoja šiuolaikinės postmodernistinės pjesės iš kitų šalių. Jos jam atrodo lengvabūdiškos, neįdomios. Pasak R. Rimeikio, užsienio dramaturgų pjesių pastatymą dažnai paremia ambasados, tuo tarpu Lietuvoje nėra tinkamos kultūros politikos, savų rašytojų kūrinių pastatymai neremiami.
„Kai rašiau scenarijų spektakliui, tai pagrindiniame vaidmenyje mačiau A. Kelerį. Tai nuostabus, didis aktorius, ypatingo pagavumo, turintis didelį talentą“, - kalbėjo R. Rimeikis.
Režisierius sakė, kad J. Miltinio dramos teatro aktoriai – „nesužvaigždėję” , labai profesionalūs, norintys ir galintys dirbti. Pasak jo, teatre jam patikusi atmosfera: ir jaunimas, ir senieji aktoriai nenustumti į šalį.
„Tamarikso žydėjime“ vaidina beveik visa teatro trupė. Be jau minėtų aktorių, nedidelius, bet įtaigius vaidmenis sukūrė Rudolfas Jansonas, Romualdas Urvinis, Irena Vasiulytė, Justina Jukonytė. Spektaklyje skamba dainos pagal poeto Jono Strielkūno eiles, kurias gyvai dainuoja aktorius Vytautas Kupšys.
Muziką „Tamarikso žydėjimui“ sukūrė kompozitorius Algirdas Martinaitis. Spektaklio dailininkė - Giedrė Brazytė, choreografas – Martynas Rimeikis.
