Pomirtines padidintas kaukes kaip atskaitos tašką deda baleto „Barbora Radvilaitė“ (LNOBT, gegužės 27 d.) scenografinėje dėžutėje Marijus Jacovskis. Labai jausmingas ir drauge labai racionalus sprendimas - istorinių asmenų kadaise ūžavęs gyvenimas yra uždengtas suragėjusio gipso ir vaško antvožu visiems laikams. Kaukės, žinoma, primena Marijaus tėvo ir kolegos Adomo Jacovskio intravertinę portretinę tapybą, sceninę kūrybą. Finale nešamas Barboros karstas pastatomas vertikaliai ir tampa Aušros Vartų Marijos atvaizdu, bet toks drąsus aktas mums švento drebulio nesukelia, nes antrojo veiksmo eiga įtampos nesukaupė. Be to, karstas scenoje keliamas sunkiai kaip paminklas, o juk Švč. Originalas, prie jo užlipus, visada nustebina tuo, kad yra mažas, smulkus, lengvas. Į scenos vidurį nusileidžiantys stulpai siūbuoja, valstybė netvirta, susiskaldžiusi, šviesos ant grindų suformuoja vis daugiau šešėlinių kryžių. Prologe ir epiloge orkestras nuščiūva, skamba bažnyčių varpai, po istorinės „Barboros Radvilaitės“ premjeros su Rūta Staliliūnaite praėjo 40 metų.
Dėvėti istorinį kostiumą baleto artistui yra ištisas mokslas, o kai jų išstatoma tiek daug, kai baletas tampa pabrėžtinai kostiuminis, spektaklio autoriai lygiai su choreografija ir muzika turi natūraliai valdyti ir tą perdėtą drabužio įsikišimą, jo priespaudą (kaip kostiuminiame filme). Kostiumai buvo nepaprasti, bet tarsi klimpstantys scenoje, su jais kartais buvo ir laisvai šokama, bet dažniausiai jie kaip eksponatai sodriomis spalvomis perpildydavo ankštą erdvę. Labiausiai, mano galva, kostiumai pasiteisino momentiniuose susibūrusių didikų giminės portretuose. Barbora pirmąkart pasirodė netgi švelniai sulietuvinta - moterų draugėje su trumpais nuometais. Karalienės karūnavimo apranga, sverianti ne mažiau nei balerina, matyt, taps teatro muziejaus eksponatu. Gaila, kad niekaip ryškiau nebuvo charakterizuoti Radvilos - Juodasis ir Rudasis, jų migloti istoriniai portretai leistų kokį nors akibrokštą.
Tikrai realu, kad kostiumų ir grimo dailininko Juozo Statkevičiaus pareigybes kuriant spektaklius netrukus papildys dar kokia nors netikėta sritis (pavyzdžiui, apšvietimas, nes daug siluetų susimalė, bet turbūt tai ne vien šviesos dailininko kaltė). Renesansinio amatininko Juozo talentams dabartiniai laikai ypač palankūs.
Sakoma, kad geriausiai karalių vaidina jo svita - vienišė ir vienagyslė karalienė Bona (Živilė Baikštytė) ją galėjo turėti „karališkesnę“, juodesnę. Bonos ir Radvilų stovyklos konfrontuoja abstrakčiai, medžioklės su lankais scena savaime labai įspūdinga, bet prie konkretaus „lenkų bajoro pamokymo“ pereiti tarsi nespėjama - atlikėjai nerangiai atlieka užduotį su įsprausta tarp lazdų galva. Dvariškių masuotė daugiau linksminasi nei kovoja. Dramatizmas pirmajame veiksme atsiranda iš netikėtai dailiai sulipdyto Elžbietos (Inga Cibulskytė) charakterio. Visada įdomiau kurti tragišką vaidmenį nei tiesiog laimingą. Todėl Žygimanto atstumta Elžbieta pirmajame veiksme, sakyčiau, net nukonkuruoja Barborą. Iš pat pradžių krinta į akis jos stingstančios kojos, karstui jau paruoštos pėdos, smulkiai tipenančios ant puantų mergaitės eisena.
 |
| Karalienė Bona - Živilė Baikštytė. Martyno Aleksos nuotraukos |
Barboros ir Žygimanto Augusto duetas europizuotas, atitinkantis priimtus aukštus jo sukūrimo standartus. Apie Beatą Molytę specialistai pirmiausia sakytų, kad tai balerina, kuri „turi geras linijas“. Tačiau, be linijų, ir nespecialistas mato ir jaučia absoliutų atlikėjos atsidavimą, apgalvotai tolygiai seikėjamą energiją. Martyno Rimeikio deramų barokiškų povyzų karalius individualumo įgauna poroje su Barbora, jos slystančią ranką jis daug kartų bando suturėti paskutiniame duete. Panašūs baleto kalbos „pataikymai į dešimtuką“ veikia stipriau nei tiesmukos nuorodos į Barboros kūno skausmus ar glostomą įsivaizduojamo kūdikio galvelę.
Choreografė Anželika Cholina ir dirigentas Robertas Šervenikas būtų dar šimtą metų laukę, kol kas nors iš lietuvių kompozitorių ryžtųsi rašyti muziką panašiam baletui. O ir to baleto amželis būtų neilgas. Todėl jųdviejų drąsa klijuojant Stasio Vainiūno, Arvydo Malcio ir kitų kompozitorių simfonijas ir madrigalus į vientisą kūrinį sveikintina. Prikelta tokiam akivaizdžiam gyvenimui, atskirais blokais atsidengianti muzika „Barboroje“ pirmauja, tempia veiksmą iš paskos (trombonai, rodos, užlipa ant scenos šalia rūstaujančios Bonos). Muzika, mano galva, kuria modernią dramą, o choreografija - lyrinį kostiuminį baletą. Cholina į šią mūsų numylėtą meilės istoriją (lietuviai ją gali įsirašyti į Nacionalinių vertybių sąrašą) nutarė žiūrėti itin atsakingai ir atsisakė modernios kalbos formų. Baletas modernus nebent tuo, kad į jį įtraukti choristų ir atlikėjų balsai.
Spektaklio galinėje sienoje nušvinta nuotrauka su Aušros Vartų koplyčios votais. Tos širdys aiškiai apeliuoja į paprastus ir amžinus žmonių jausmus. O tokie jausmai baleto menui yra vieni svarbiausių.
