.JPG)
Nuolaužos. Buvusio kažkieno gyvenimo, buvusios laimės ar nelaimės, buvusių vilčių duženos, senos lentos, durų, baldų šipuliai, nuolaužos... Jomis atsargiai balansuodami, nežiūrėdami po kojomis, lėtai, iš akių nepaleisdami už grubių lentinių durų spingsinčios šviesos, žingsniuoja trys žmogeliai: vyras, moteris, berniūkštis. Šeima, trys žmogeliai, lietuviai, trepenantys nežinia kur, gal į dar vienas jiems lemtąsias saulėtas dienas, gal į saldžią nebūtį, o gal – į tuos lietuviško rojaus sodus, kur viltys nedūžta, kur viskas bus kitaip?
Tai finalinė scena iš naujo režisierės Ramunės Kudzmanaitės spektaklio „Saulėtos dienos“ pagal Antaną Škėmą, sušildžiusio Nacionalinio dramos teatro Mažąją sceną 2008 m. lapkričio 12 dieną. Režisierė dirba tyliai, nuosekliai, dažniausiai nepakliūdama į kritikos akiratį. Įvairiose Lietuvos teatrų scenose įsitvirtinusių jos pastarųjų metų spektaklių dosniausi vertintojai – žiūrovai. Atidūs, žinantys ir mėgstantys subtilų R. Kudzmanaitės kūrybinį braižą, režisierei atsidavusios kūrybinės komandos meninę, idėjinę vienybę, užpildantys Kauno dramos teatro, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro, Nacionalinio dramos teatro Mažosios scenos sales. Būtent pastarojoje erdvėje atsirado niša dviem naujiems menininkės spektakliams – 2007 m. „Seksualinėms mūsų tėvų neurozėms“ pagal jauno šveicarų dramaturgo Luko Bärfusso pjesę ir 2008 m. „Saulėtoms dienoms“. Abu pastatymus vienija bendraminčiai, ištikimi režisierės kūrybinės komandos nariai: dailininkė Laura Luišaitytė, kompozitorius Faustas Latėnas, aktoriai Miglė Polikevičiūtė, Evaldas Jaras, Remigijus Bučius ir net režisieriaus padėjėjas Titas Varnas, „Saulėtose dienose“ suvaidinęs viename iš svarbesnių epizodų. Galima atrasti ir idėjinių sąsajų tarp pastarųjų R. Kudzmanaitės spektaklių – abu juos vienija atidus, tylus, pozityvus įsiklausymas, įsijautimas į „kitokį“ nei dauguma žmogų, meninis brandumas pamilti, išgirsti, suprasti, pateisinti savo mažus herojus, išauginti jų „mažą, tylų“ skausmą iki garsiausio, nepakeliamai atviro ir skaidraus spengimo.
Galima atrasti sąsajų ir tarp abiejų spektaklių literatūrinio audinio – statydama L. Bärfusso pjesę „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“, režisierė panaudojo anarchistinį dramaturgo bandymą griežtą, nusistovėjusią „buržuazinės dramos“ formą užpildyti neadekvačiu, normas laužančiu turiniu, personažais, situacijomis. A. Škėmos „Saulėtų dienų“ atveju R. Kudzmanaitė vėl surizikavo, pasirinkdama ekspresyvią, novatorišką, groteskišką, siurrealistiškos poetikos kupiną apysaką, senokai vienareikšmiškai priskirtą prie nebeinterpretuojamos lietuvių literatūros klasikų prozos šedevrų. Ji pati ryžosi rašyti inscenizaciją ir iš esmės sukūrė „Saulėtas dienas“, remdamasi labai jautriu, atviru, gal net perdėm emocionaliu ir subjektyviu savo požiūriu, interpretacija, įsigilinimu į Antano Škėmos kūrybą. Mano patirtis byloja, kad pačių režisierių rašytos inscenizacijos savo spektakliams dažniausiai būna sėkmingesnės ir autentiškesnės nei skrebentos kokio nors kviestinio dramaturgo, to profesionalaus tarpininko tarp autoriaus ir režisieriaus, plunksna. Deja, stiprus kūrybinio subjektyvumo pradas režisūrinėse inscenizacijose paprastai paskandina, ištirpdo autorių, verčia jį šešėliu, naujo kūrinio impulsu, formos apybraiža. O juk šis faktas, manau, nė kiek nenustebintų ir nenuliūdintų A. Škėmos, atidavusio profesionaliam lietuviškam teatrui devynerius gyvenimo metus...
„Seksualinėse mūsų tėvų neurozėse“ kitoniškiausią, lyg beodę, visa esybe atsiveriančią pagrindinę heroję suvaidino jauna aktorė Miglė Polikevičiūtė. Kai ką iš to aktorė atsineša ir į „Saulėtas dienas“. Čia ji lyg vaikas, angelėlis, o gal – demoniūkštis, vaikiškų sapnų pabaisiukė, vėlė, vaiduoklė, naminukė, rikiuojanti ir savotiškai vadovaujanti visam sceniniam vyksmui. Ne šios žemės gyventoja, lyg trumpam atgijusi lėlė ar vaiko lavonėlis, sparčiai šiurena sustingusiomis kojomis, mėtoma nematomos jėgos į šalis po nuolaužų krūvą, pabertą ant scenos. Ji mikliai surenčia kažką panašaus į jaukią šeimyninę svetainikę, sustumdo iliuzinį minkštų krėslų kampelį, į kurį tuoj turėtų grįžti šeimininkai, paskęsti kėdėse su puodeliais arbatos ir neskubriom šnekom kaip senais gerais... To gal ir siekia nerami dvaselė, pasipuošusi butaforiniais angelo sparniukais, – atkurti senus laikus, seniai išsivadėjusį jaukumą, įpūsti kaip virdulį tai, kas buvo gera ir gražu? Deja, ant krėslų galiausiai prisėda šeimininkai liūdnais, išsigandusiais veidais ir šneka jie ne apie mielus šeimos rūpesčius, iš jų lūpų pabyra žodžiai apie raudonųjų kariamus žmones, susišaudymus, prievartą. Staiga po sceną pasklinda pažadinta baimė, pilka, slogi, persmelkianti baimė, vienu mostu pakertanti mažąjį šeimos sūnų, nubloškianti jį į klejones, kuriose susitikti galima tik namų dvaselę, demoniūkštę, pakurstančią vaiko karštinę, vaiko kančia nuspalvinančią suaugusiųjų į laisvę išleistą baimę.
„Saulėtų dienų“ epicentras, pagrindinė kuriančioji ir griaunančioji jėga, – Vileikių šeima, trys skirtingi žmonės, likimo suvesti į vienį, į nesuardomą darinį, susidedantį iš skirtybių. Vileikį vaidinantis aktorius Remigijus Bučius sukūrė archetipinį lietuvio vyro paveikslą. Subtilų, inteligentišką, bet ir baugštų, neurotišką, atsainiai plevėsišką ir kartu prieraišų, lyrišką, mokantį prabilti švelniai, poetiškai, meiliai, iš širdies ir čia pat pasielgti kaip paskutinis niekšas – grubiai, žiauriai, egoistiškai. Vileikis žodžiais surakina kitatautę, aktorės Dianos Anevičiūtės vaidinamą kirgizę, paverčia ją savo antrąja puse, užkrečia lyg maru, persmelkia lietuviškumu. Moteris persiima vyro savybėmis, atmeta, užgniaužia savo laukinę, aistringąją, stepių karščiu alsuojančią prigimtį, keičia ją bežadžiu, poetišku ilgesiu, rezignacija, aukojimusi vyrui ir sūnui. Tai išskirtinis šio sezono aktorės D. Anevičiūtės, ypač subtiliu niuansavimu, judesio taupumu, emociniu grakštumu kuriančios vaidmens piešinį, darbas. Vileikių Martynukas, vaidinamas aktoriaus Eimučio Kvoščiausko – autoriaus alter ego, jaunasis filosofas, Dievo ieškotojas ir bendrautojas su dvasiomis ir katėmis...
Kas yra ar buvo saulėtos dienos šiems trims žmonėms, pasiklydusiems juodoje scenos dėžutėje, besiropščiantiems ant lentų nuolaužų, sėdinėjantiems ant nutriušusių baldų, mintimis persikeliantiems iš vienos jų istorijos erdvės į kitą, čia pat ją mums suvaidinantiems, prilaikantiems vienas kitą, besiblaškantiems ir atsitrenkiantiems į juodumą, tamsą? Be išeities, be vilties, tik su palaikiais ryšuliais rankose, su išdidžiu savęs drąsinimu: aš – mokytojas, mes – lietuviai, mes – kitokie, mes privalome išsigelbėti, ištrūkti, grįžti ten, kur saulė, miškai, pievos, sodrus oras, Lietuva.
R. Kudzmanaitės „Saulėtos dienos“ – spektaklis, priklausantis kitokiam teatrui, gal jau nueinančiam, gal sąmoningai stumiamam lauk iš mūsų scenos, nes per daug verčia įsijausti į tai, kas nenusakoma, – į mūsų praeitį, artimo kančias, ir išgyventi skausmo, nevilties, vilties universalumą, pajusti vienybę su meistriškai vaidinančiais aktoriais. Toks ne post ir ne modernus, perdėm paprastas, kitoks nei pseudosocialinis, ne apie paribį ar fizines ir emocines patologijas bylojantis teatras. Sukurtas, siekiant atstatyti emocijų kaitą tarp scenos ir žiūrovų salės, jaudinantis ir perdėm asmeniškas, nes apie mus, apie kiekvieną iš mūsų, tą vakarą atsidūrusį Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
