Valstybinio jaunimo teatro kūrėjai pirmąją sezono premjerą „Apie baimes“ skyrė aštrių įspūdžių ištroškusiems vaikams. Baimės ir jos sukelto siaubo temas plėtojančių vaikiškų spektaklių teatrų repertuaruose atsirado ir daugiau: spalio pabaigoje „Labaiteatras“ kvietė į spektaklį „Siaubo pasakos“ pagal Norberto Vėliaus surinktų lietuvių liaudies sakmių knygą „Sužeistas vėjas“, o lapkritį - „Keistuolių teatras“ kvies į lietuvių liaudies pasakų įkvėptą premjerą „Bildukai“. Kadangi teko lankytis tik Jaunimo teatre, apie šią premjerą ir papasakosiu.
„Nebijok bijoti“ - skelbia instaliacijų spektaklį pristatantis šūkis ir siūlo išdrįsti ateiti į Jaunimo teatro ir režisierės Olgos Lapinos premjerą visai šeimai „Apie baimes“. Spektaklio pavadinimas akivaizdžiai sufleruoja temą. Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi savi brandos žingsniai, savos baimės, kurias reikia įveikti. Vaikystėje pažinimo ir savisaugos poreikiai stiprūs, o gyvenimiškos patirties beveik nėra. Kartais baimė kyla iš nežinomybės, bet dažniausiai ją sukelia neigiama patirtis, objektai, susiję su jau anksčiau patirta stresine situacija. Šias patirtis, pavyzdžiui, baimę būti nubaustam, pirmaisiais gyvenimo metais formuoja ir baimes „įdiegia” suaugę. Psichologai yra pastebėję, jog vaiko baimių turinys dažnai akivaizdžiai atitinka jo tėvų, dažniausiai motinos, baimes. Paradoksas: patys to nesuvokdami, suaugusieji tampa ir baimių sukėlėjais, ir jų gydytojais. Jei sutiktume, jog tėvų/suaugusiųjų ir vaikų baimės samprata skiriasi, lieka neaišku, apie kieno baimes kalbama spektaklyje - vaikų ar visgi suaugusiųjų?
Akylūs Jaunimo teatro žiūrovai dar prieš premjerą galėjo žengti į „Šiurpių spintą“, keliavusią po Vilniaus miestą. Atėję į spektaklį, patenka ne tik į tamsią spintą, bet ir į dešimt baimės kambarių, kuriuos iš sumaniai apgalvotų detalių teatre įkurdino spektaklio režisierė Olga Lapina, dailininkė Renata Valčik, videoprojekcijų autorius Mikas Žukauskas ir kompozitorius Antanas Jasenka. Teatro viduje atsiranda rugių laukas, stomatologo kabinetas, partizanų slėptuvė, miško namelis. Galime aplankyti povandeninį, sapnų ir interaktyvius pasaulius, o tuo pačiu - išlandžioti nelankytas Jaunimo teatro erdves.
Teklė Kavtaradzė spektaklio dramaturgiją sudėliojo iš dešimties Jaunimo teatro aktorių vaikystės pasakojimų apie baimės sukeltas stresines situacijas. Spektaklio kūrėjų siekis - sukurti sąlygas vaikams ir jų tėvams išgyventi baimes dar kartą, tik šįkart - teatre. Juk pažiūrėti baimei į akis galima ir žaismingai. Galima ir ne vienam, o su būriu bendraamžių bei visai šalia esant tėvams. Tuomet jau visai nebaisu. Apie tamsos baimę, piktą darželio auklėtoją ir jos bausmes, rugių lauko labirintą, skausmą krentant nuo arklio, keistą kaimynę, vandens purslus skęstant ežere, tėvą išvedusius kareivius, šulinio gelmę, vizitą pas stomatologą ir staiga žuvusią bendrasuolę pasakojo Aušra Pukelytė, Janina Matekonytė, Gediminas Storpirštis, Ina Kartašova, Aleksas Kazanavičius, Saulius Sipaitis, Lukas Petrauskas, Simonas Storpirštis, Sergejus Ivanovas ir Dalia Morozovaitė.
Iš dešimties aktorių žiūrovas susiduria tik su vienu - beveidžiu, belyčiu, mėlynu kostiumu apsitempusiu, garsais ir gestais bendraujančiu nebyliu, kurį mano matytame spektaklyje įkūnijo Aušra Pukelytė. Su kitais susipažįstame per jų vaikystės nuotraukas, skambant aktorių vaikystės istorijų garso įrašams. Mėlynai žmogystai grupę žiūrovų vedžiojant iš vienos specialiai spektakliui sukurtos erdvės į kitą, nuskamba dešimt istorijų, aplankome dešimt šias baimes iliustruojančių kambarių. Režisierė spektaklio atomazgai ir kulminacijai siūlo vienuoliktąjį - kiekvienas aktorių, iš ekrano kreipdamasis į konkretų žiūrovą, pataria, kaip nugalėti baimę. Autentiškos istorijos turėtų padėti tapatintis su pasakotoju, jas išgyventi kartu. Kodėl gi mes vis dėlto jomis nesižavime? Istorijos nejaudina: gausus tekstas, vaikui nesuprantami epitetai, sentimentaliai skambantys aktorių prisiminimai, tekstą papildančios dramatiškos ar komiškos intonacijos kuria distanciją, neleidžia žiūrovui jomis patikėti.
Spektaklį žiūri tik dešimt keliautojų per baimės kambarius, todėl reginys galėtų tapti komandiniu žaidimu, tam tikra terapija, kai žiūrovai dalyvauja veiksme, vienas kitą drąsina, juokina ir saugo. Atrodo, jog dabar skambantį tekstą nurungia vizualios ir jutiminės priemonės: įdomu ir baugu kišti ranką į juodą dėžę, kurioje nežinia kas; susikibus bėgti ratu rugių lauku ir pasiklysti labirinte; prie durų, skambant šauksmams ir grąžto garsams, laukti savo pirmojo vizito pas stomatologą. Spektaklis galėtų tapti žaismingu ir nuoširdžiu pokalbiu apie baimes, tačiau dialogas neužsimezga. Šiame instaliacijų spektaklyje trūksta aktoriaus, įrašyta istorija ar filmuota medžiaga, įspūdingos instaliacijos neatstoja gyvo žmogaus. Tik kalbėdami su vaiku galime padėti jam suprasti, kad baimė yra normalus reiškinys. O tokiam pokalbiui reikėtų gyvo ryšio.
