Lietuvos scenoje ir istorijoje yra spektaklių, kurių pastatymų idėjas veikiau priskiriame scenografams nei režisieriams. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių - 2011-aisiais Jono Vaitkaus pastatytas „Visuomenės priešas“ (pagal Henriko Ibseno pjesę), jo įvykį sukūrė išskirtinės veiksmo vietos patirtys, pasiūlytos scenografės Jūratės Paulėkaitės (1962-2011).
Spektaklio kūrėjų veikla ir valdžios autoritetą kvestionuojančios Ibseno citatos išplito po Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (sceną, parterį su balkonu, fojė), Vilniaus centro reklamos aikšteles ir netgi pasiekė Seimą. Be to, matę „Visuomenės priešą“ turbūt kur kas geriau atsimena jo pabaigoje sprogusią sieną nei manipuliatyvius veikėjų santykius.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatyto spektaklio „Jona“ scenografė Ugnė Tamuliūnaitė į tokio masto kūrybą kol kas neapeliuoja, tačiau jos darbas palieka įspūdį, kad menininkė yra svarbi koncepcijos (bendra)autorė. Penkiems pjesės autoriaus ir režisieriaus Aleksandro Špilevojaus siužetams paruošta slenkanti scenografija, dalinanti sceną į tris dalis. Išoriniai sienų kraštai sujungti trosais, juos traukiant kambariai nepastebimai atsiveria ir užsidaro. Nepastebimai, nes lėtai, veiksmo metu derinant poslinkį su aktorių judėjimo kryptimis. Taip per kiek daugiau nei tris valandas apsilankome šešiose vietose: kunigų poilsio kambaryje, kalėjimo tualetuose, teatro dekoracijų dirbtuvėse, religingos prostitutės kambaryje, morge ir valkatos vaikystės prisiminimuose.
Visa kita spektaklyje yra literatūra ir vaidyba. Veiksmo vietos jau pasufleravo, kad kūrinio veikėjai - marginalesnių visuomenės grupių atstovai, su kurių asmeninėmis istorijomis dauguma asmeniškai nesusiduriame. Tad pjesės siužetas pirmiausia suintriguoja galimybe tarsi zoologijos sode pažvelgti į kitokius žmones.
Negana to, ilgainiui suprantame, kad tokie žmonės susiduria su jiems stereotipiškai nebūdingomis ir apskritai sunkiai paaiškinamomis, netgi antgamtinėmis situacijomis. Du „minusai“ tampa pliusu: dramaturgas atremia istorijas į žmonių pastangas tenkinti paprasčiausius poreikius (meilės, laisvės, saugumo etc.), taip priartindamas nepažįstamuosius prie bet kuriam žmogui būdingų patirčių.
Kunigams išpažįstant nuodėmes, kaliniams svarstant pabėgimo planą, o sekso paslaugų teikėjai manipuliatyviai laviruojant tarp „dieninės“ ir „naktinės“ asmenybių, istorijas išgirstame, tačiau jų beveik nepatiriame. Špilevojaus „Jona“ artimas pastarojo meto latvių teatro tendencijoms: apie įvykius bei savijautas čia daugiau pasakojama nei rodoma. Kiekvienoje scenoje personažai filosofuoja, bandydami pagrįsti savo poziciją kitaip mąstančių personažų ir žiūrovų akivaizdoje. Tai aktorių teatras, jame iš vaidinančiųjų reikalaujama įsijausti į aplinkybes ir organiškai papasakoti apie savo požiūrį į pasaulį, retkarčiais papildant filosofijas veiksmais (dažniausiai - kuriančiais komišką įspūdį).
Režisūros specifika ryškiau matyti Špilevojaus bandyme sujungti, atrodytų, tarpusavyje nesusijusias scenas. Be abejo, pirmiausia jungtis nurodo pjesė: skirtingose scenose skamba tų pačių personažų vardai, vėlesnėse paminimas koks nors jau anksčiau girdėtas nutikimas. O spektaklyje greta to dar ir kuriamas įspūdis, kad scenos vyksta vienu metu: į naujas dalis netikėtai įsiterpia jau matytų epizodų. Tokios jungtys „Jonoje“ veikia techniškai ir sąsajas veikiau iliustruoja nei kuria. Tad galiausiai scenoje vienu keliu papasakojamos penkios istorijos, nors pjesės principas lyg ir apeliuoja į vieną istoriją ir penkis jos pasakojimo kelius.
Akylesnis skaitytojas turėjo pastebėti, kad kartais miniu penkias, o kartais - šešias istorijas. Šeštąja vadinu Mindaugo Ancevičiaus vaidinamą valkatos pranašo personažą, nebyliai ir kitiems nepastebimai veikiantį kiekvienoje istorijoje ir pabaigiantį abi spektaklio dalis. Įmanomos įvairios tokios figūros interpretacijos, tačiau dauguma skambėtų spekuliatyviai, nes spektaklyje ne visai aišku, ar režisierius valkatą mato kaip atsiskyrusį ir kvanktelėjusį žmogų, ar kaip asmenį, kuriam antgamtinės jėgos užkrovė išminties naštą. Špilevojaus kūrybos kontekste (istorijos pasakotojas „Šv. Speige“ ir šuniukas Arielis „Saloje, kurios nėra“) tiksliausia Ancevičiaus personažą laikyti vedliu ar išminčiumi, pasaulį jaučiančiu ir pažįstančiu geriau nei kiti veikėjai ir žiūrovai.
Galbūt išmintingo vedlio poreikis ir padiktavo sprendimą jungti istorijas religiniu motyvu. Konkrečiai - Senajame Testamente aprašyta pranašo Jonos istorija, kurioje Dievo įsakymą gavęs žmogus išmoksta atsakomybės, neteisybės ir gailestingumo pamokas. Jų (greta žodinių intarpų apie Biblijos istoriją) galime atrasti ir Špilevojaus spektaklyje, kuriame į pirmą planą vis dėlto iškeliama neteisybės patirtis. Dievo idėja čia figūruoja kaip neperkalbamas, tačiau išmintingas lėmėjas, o pranašas valkata - tai žmogus, patikėjęs, kad gali tapti visagalio indu Žemėje.
Pjesėje ir spektaklyje Špilevojus tiesmukai seka Lenkijoje daug metų kuriančio Ivano Vyrypajevo, kurį vadina savo mokytoju, pėdomis. Laimė, kol kas jų kūryboje pastebima labai įdomi skirtis. Vyrypajevas nė vieno savo personažo nelaiko išmintingu; dievišką išmintį jis išsklaido po pjesę, ją skaitant ar klausant justi, jog tikruoju išminčiumi menininkas laiko pats save. O Špilevojus išmintį koncentruoja viename asmenyje, laviruodamas tarp kūniškos (pranašo) ir idėjinės (Dievo) figūrų.
Aš netikiu, kad pasaulyje egzistuoja visa valdanti išmintis. Manau, ši kategorija artimesnė siekiui keisti save ir stebėti, kaip tai veikia aplinką. Štai tokią išmintį „Jonoje“ sukūrė minėta scenografė Tamuliūnaitė, jos slenkantis pasaulis leido patirti ir suprasti bėgančiame gyvenime sunkiai užčiuopiamą laiko tėkmę. Kaip greitai reiškiniai prieš mus atsiveria ir kaip nepastebimai jie praeina. Ir kaip viskas - žmonės, dievai, likimai, principai - vienodai nesvarbu, nepaisant norų ir isteriškų įrodinėjimų, kad yra kitaip.
