Viešumoje vaikus paprastai vadiname svarbiausia žmonijos dalimi. Už šios gražios idėjos dažniausiai slypi egoizmas: dalis suaugusiųjų per juos įprasmina savo egzistavimą, dalis jaunesnes kartas laiko atsakingomis už vyresniųjų gerovės kūrimą ateityje. Trumpiau tariant, vaikai leidžia palaikyti prasmingo ar sotaus gyvenimo viltį nusimetant asmeninę atsakomybę.
O štai 8-12 metų vaikams skirtoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeroje „Sibiro haiku“ nutinka priešingai. Spektaklyje apie į Sibirą ištremtas lietuvių šeimas patys suaugusieji iš paskutiniųjų stengiasi tikėti ir kurti gražios ateities vizijas, kad tik apsaugotų vaikus nuo tremties siaubo bedugnės. Taip įsikibę į vaikų ateitį vyresnieji galėjo susikurti viltį ir prasmę, leidusias jiems pakelti nepakeliama.
Panašiai galėtume kalbėti prisiminę italų aktoriaus ir režisieriaus Roberto Benigni filmą „Gyvenimas yra gražus“. Jame regime istoriją apie tai, kaip drauge su sūnumi koncentracijos stovykloje atsidūręs tėvas priverčia save žaisti ir apsimetinėti, siekdamas apsaugoti vaiką nuo nesuvokiamo skausmo. Žinoma, tai kraštutinė situacija, kai išlaikyti optimizmą stengiamasi tiesiog neigiant realybę.
„Sibiro haiku“ kūrėjai realybės neneigia; jie tik perdėlioja gyvenimo tremtyje akcentus. Sakydama „kūrėjai“ turiu omenyje tiek knygos autorę Jurgą Vilę, tiek istoriją įsceninusius dramaturgę Birutę Kapustinskaitę ir režisierių Augustą Gornatkevičių. Priešingai nei filme, kuriame apie praeitį pasakoja jau suaugęs žmogus, LNDT scenoje kalba vaiko personažas. Todėl tiesa čia ne neigiama, o primygtinai pildoma vaizduote, padedančia palaikyti viltį, kuri padeda išlikti.
Jurgos Vilės užrašytoje istorijoje, kuriai komiksą nupiešė Lina Itagaki, pasakojama apie rašytojos tėčio Algiuko ir jo šeimos tremtį į Sibirą, jame patirtus iššūkius ir laimę grįžti namo į Lietuvą. Spektaklio kūrybinė komanda visa tai įvelka į drąsinančią filosofiją, kad yra blogų dienų ir yra gerų, ir visos jos, kiek laiko besitęstų, visuomet praeina. Filosofija pilna Sibiro tremtinių buities istorijų: nežinios momentų, nepatenkintos masės pesimizmo ir cinizmo, sveikatai kenksmingos kasdienybės, pramogų, meilės, pykčio, mirties ir gimimo. Ir, žinoma, amžino laukimo: tuoj tuoj, tuoj jus parveš į Lietuvą. „Jus“ sako tėvai, kurie visą viltį deda į vaikus, patys sau nieko per daug nesitikėdami. Kartais dėl tos vilties net truputį pameluodami.
Tačiau spektaklio kūrėjai nemeluoja. Nors scenoje kalba nepaprastai šviesiai, jie neneigia nei skausmingų patirčių, nei gyvenimo realybės. Jie rodo, kad neįgalumas gali ištikti patį optimistiškiausią žmogų; tačiau tuoj pat likimas pasiūlys ir gražiausias gyvenimo akimirkas. Jie pasakoja, kad gali su didžiuliu tikėjimu iš visų jėgų brautis link savo svajonės, tačiau tai neužtikrina sėkmingos pabaigos. Istorijos sudėliotos taip, kad spektaklyje tremties laikotarpis suskamba tarsi ištisa gyvenimo epopėja, kurioje yra visko. Ir niekad nežinai, kas bus toliau, vien tik stengiesi nuolat eiti į priekį ir tikėti, kad bloga diena pasibaigs: po dienos, po savaitės, po mėnesio, po metų. Tik svarbu net tada, kai dalykai vyksta ne taip, kaip norime, jokiu būdu nesustoti norėti.
„Sibiro haiku“ nėra nei dokumentinis, nei informacinis spektaklis, kuriame žiūrovai būtų mokomi apie baisias lietuvių patirtis. Šia medžiaga remiamasi ir su ja elgiamasi pagarbiai, tik publika regi ne tiek aukų tragediją, kiek stiprių žmonių gebėjimą išlikti. Tai daro jaunos kūrybinės grupės spektaklį reikalingą ir masiškai aktualų - žvilgsnis į universalius gyvenimo ir žmonijos procesus, perleistas per tautinę traumą, leidžia įvairiausio amžiaus ir patirčių žmonėms atrasti akimirkas susitapatinti ir postūmį nesustoti; juk tuoj tuoj bus geriau.
Vis dėlto tikindama, kad „Sibiro haiku“ tinkamas žiūrėti ir suaugusiesiems, skriaudžiu vaikus, kuriuos teatras ir taip per ilgai ignoravo. Iki Gornatkevičiaus režisuoto darbo į aktyvų LNDT repertuarą kelerius metus buvo įtraukti tik du Pauliaus Tamolės režisuoti spektakliai vaikams: reguliariai rodyta „Raudonkepurė“ ir į mokyklas pagal individualius užsakymus vežtas „#beskambučio“.
Tad kas daro „Sibiro haiku“ spektakliu vaikams? Žinoma, tai režisieriaus pasirinkta ir išplėtota sceninė išraiška. Tai Kapustinskaitės dramaturgija, kuri remiasi į aiškų scenų išdėstymą ir į metaforiškai atskleistas gyvenimo pamokas apie gąsdinančią realybę. Tai Simonos Davlidavičiūtės kostiumai - megzti spalvoti rūbai, ženklinę turtingo vidaus asmenybes amžinojo įšalo skurde. Tai ir tos pačios menininkės scenografija, kurioje vyrauja piramidės - pačios tvirčiausios konstrukcijos, spektaklyje tampančios pusnimis, malkomis, Kalėdų eglute, pagalvėmis ir taip toliau; toks funkcionalus scenografijos panaudojimas paprastai būdingas būtent vaikams skirtiems spektakliams. Tai ir Jūros Elenos Šedytės muzika, kuri tampa stebuklu, primenančiu, kad ir sunkiausiomis valandomis galime sukurti ką nors gražaus ir dėl to gyventi. Tai ir Dainiaus Urbonio šviesos, atliekančios bene svarbiausią vaidmenį kuriant gerų akimirkų ir blogų akimirkų kaitą ir emocijas. Ir tai tikrai spektaklyje vaidinantys Gediminas Rimeika, Jolanta Dapkūnaitė, Lukas Malinauskas, Augustė Pociūtė ir Augustė Šimulynaitė - aktoriai, jautriai ir saikingai interaktyviai kalbantys publikai, norintys būti išgirsti ir drauge patys nuolat klausantys Jurgos Vilės užrašytos istorijos.
„Sibiro haiku“ žmonių išlikimo raktas buvo ne tik plika viltis. Jiems nuolat padėjo kūryba ir vaizduotė, leidusios nusikelti ten, kur gera, sušilti ten, kur šalta, ir sukurti grožį ten, kur brukama agresija. „Labai sunku megzti gražias mintis“, sako vienas iš spektaklio personažų ir leidžia suprasti, kad noras suteikti viltį skausmo dar nepažinusiems vaikams skatino jų tėvus nepaliauti kurti gražaus gyvenimo galimybę ten, kur ji buvo nuolat trypiama.
Gal todėl spektaklyje taip gera žiūrėti į kuriančius žmones - pats „Sibiro haiku“ pateikia kūrybą kaip priemonę išlikti fiziškai ir išlikti žmogumi. Kūryba leidžia išreikšti save ir tikėtis, kad būsi suprastas. Juk ir personažai sako, kad bloga diena - tai kai tavęs niekas nesupranta; gera diena - kai tave supranta visi.
Ir dar gera diena - kai pamatai gražų spektaklį.
