Agnius Jankevičius savo spektaklių centre paprastai pastato primityvią ir buką arba piktybiškai kenkiančią visuomenę. Tad nuvykusi į Panevėžį, kur Juozo Miltinio dramos teatre įvyko naujausio jo kūrinio „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (pagal žymiąją Marko Haddono knygą) premjera, nustebau pamačiusi, kad šalia tokios visuomenės jis pavaizdavo ir jautrų geros širdies žmogų. Dar labiau stebina, kad tai pirmasis mano matytas šio režisieriaus darbas, kuriame jis deklaruoja socialinę atsakomybę.
Primityviõs visuomenės šaržo šioje premjeroje Jankevičius neatsisako. Tačiau šįkart greta pastato stiprų antipodą - autizmo spektro sutrikimą turintį berniuką, kuris nesugeba apsimetinėti ir meluoti. Visuomenėje nepritampantis individas būdingas daugybei Jankevičiaus spektaklių. Tik šįkart jis bei jį palaikanti aplinka pavaizduota tarsi atskiras pasaulis, turintis mažai ką bendra su karikatūriška mase.
Šiuos du pasaulius atskiria vaidybos žanrai. Pirmą spektaklio dalį žiūrime į satyriškai vaizduojamų asmenybių prisistatymus televizijos laidoje, kurioje jų prašoma papasakoti apie konkrečią istoriją, tačiau jie pasakoja apie save. Kiekviena aktorė ir aktorius atsispiria nuo vieno bruožo: matome biurokratiškai pedagogiką suvokiančią direktorę (Jolita Skukauskaitė), aprengtą Yubabos iš filmo „Stebuklingi Šihiro nuotykiai dvasių pasaulyje“ stiliumi, Algirdo Toliato manieroms artimą kunigą-influencerį (Giedrius Arlauskas), obsesyviai ryšio siekiančią kaimynę (Ligita Kondrotaitė) ir t. t. Šie ir kiti personažai ilgą laiką scenoje net neveikia - jie tiesiog būna ir šneka.
Šaržai praranda galią, kai į ekraną, o vėliau - ir į sceną žengia Kristoferį vaidinantis Dainius Jankauskas. Jo personažas neatitinka visuomenėje pripažįstamų elgesio standartų, tačiau spektaklyje atrodo artimiausias tam, ką laikome adekvačia žmonija. Jis jautrus, niekam nelinki bloga ir tenori veikti tai, kas jam atrodo reikalinga bei įdomu.
Vis dėlto, tikrąja spektaklio protagoniste laikau Tomos Razmislavičiūtės vaidinamą Mokytoją Šivon, gebančią tarpininkauti susidūrus primityviai visuomenei ir unikaliam individui. Ji turi pakankamai žinių, leidžiančių sėkmingai komunikuoti su Kristoferiu ir neperžengiant jo ribų kviesti prisijungti prie visuomenės bei patenkinti jos poreikius. Juos suprasdama ir palaikydama, Mokytoja visgi prieštarauja formai, kuria žmonės tuos poreikius tenkina. Įdomu, kad Razmislavičiūtės personažo interpretacija kinta priklausomai nuo konteksto, kuriame ji atsiduria. Pakilusi į sceną po kitų veikėjų kalbų, ji pati atrodo juokingai, nes savo balsu, apranga, kalbėjimo maniera bei utriruotu susijaudinimu primena Rūtą Mikelkevičiūtę laidoje „Valanda su Rūta“. Tačiau atsidūrusi šalia Kristoferio ji tampa nuoširdžiai jautria profesionale, suvokiančia, kad bendraujant su autizmo spektro sutrikimą turinčiu žmogumi svarbu būti kantriai, kalbėti aiškiai ir nepalikti jokios vietos interpretacijoms.
Iki šiol sąmoningai nepasakojau spektaklio siužeto, kad patirtumėte tai, ką patiria istorijos neskaitę ar ją pamiršę spektaklio žiūrovai. Kurį laiką sunku suprasti, apie ką personažai kalba, nes per pirmą valandą jie nieko nepapasakoja. Viena vertus, taip kūrėjai taikliai iliustruoja visuomenės polinkį išnaudoti bendresnėms problemoms skirtą eterį savo asmeninių problemų ekspozicijai. Kita vertus, nuotykių ir išskirtinio žvilgsnio į juos kupiną istoriją Jankevičius pavertė niekur nevedančių monologų šou. Taip, mes suprantame, kad tai yra kritika populiariosioms TEDx kalboms, nes šis logotipas cituojamas Lauros Luišaitytės scenografijos centre - čia puikuojasi didelės raidės DOGx (liet. ŠUOx). Tačiau beprasmybė užima per daug sceninio laiko: ilgai užtrunka, kol suvokiame, kad pašnekovai pakviesti papasakoti apie neeilinį įvykį. Dar ilgiau - kol paaiškėja, kad pasakojama apie keistai besielgiantį berniuką, kuris buvo neteisingai apkaltintas šuns nužudymu. Kažkam užsiminus, kad tai neįtikėtina, nes vaikas šunis mylėjo labiau nei žmones, galiausiai pradeda ryškėti detektyvas ir intriga. Tačiau tada baigiasi pirmoji spektaklio dalis.
Norėtųsi pažymėti ir tai, kad į personažų pasipasakojimus keliskart įsiterpia ekranuose matomos menininko Arvydo Gudo kurtos fiktyvios skaniukų šunims reklamos. Jos veikiausiai užpildo reikalingas technines pauzes, nes kitų priežasčių joms čia būti nematau.
Antra spektaklio dalis prasideda tuo, ką teksto pradžioje pavadinau socialine atsakomybe. Tai - serija vaizdo projekcijų, kuriose pateikiami faktai apie autizmo spektro sutrikimus: pavyzdžiui, kaip dažnai jie nustatomi vaikams, kokie yra žinomi sutrikimą lemiantys pakitimai smegenyse ir kt. Sužinome ir tai, kad sutrikimo neturintys žmonės linkę atspindėti kitą ir rodyti empatiją, o štai turintys autizmo sutrikimą pirmiausia skuba spręsti žmogų nuliūdinusią problemą. Žinoma, projekcijose pabrėžiama ir tai, kad žmonės su autizmo spektro sutrikimu gali mylėti kaip bet kurie kiti, ir kad jie nori būti visaverčiais visuomenės nariais.
Iškart po šviečiamojo intarpo pradedamas plėtoti netiesioginis konfliktas tarp individualius sunkumus patiriančio Kristoferio ir visuomenės, kuri apsimeta besirūpinanti kitais, tačiau iš tiesų juos išnaudoja siekdama naudos sau. Kristoferiui ir jo santykiui su Mokytoja Šivon čia skiriama kur kas daugiau erdvės nei pradžioje, tad ir spektaklis tampa turiningesnis bei prasmingesnis. Jankevičiui pavyko pavaizduoti teisybę autsaiderių pusėje, nes jaukų, empatišką, taikų ir kantrybės kupiną pasaulį čia reprezentuoja (mūsų visuomenei nebūdingas) adekvatus santykis su autizmu. Tad nors visuomenės masės veidas kuriamas pasitelkiant atpažįstamus intertekstus ir kontekstus, jis atrodo tolimas. Juolab jį atspindintys personažai nėra unikalūs, nes atrodo atkeliavę iš ankstesnių Jankevičiaus spektaklių.
Apie autizmo spektro sutrikimą ir jį turinčius žmones žinau nepakankamai. Tad išvados, kurias pasidariau stebėdama spektaklį, nebūtinai atitinka medicininę realybę. Pavyzdžiui, stebėdama Kristoferio santykius su aplinkiniais, supratau, kad neturėtume tikėtis, jog turintys sutrikimą pasikeis ir prisitaikys prie sutrikimo neturinčiųjų įpročių. Mokytis bendrauti privalo įprastai besielgiantys, nes jiems išmokti specifinio bendravimo ir išlaikyti kantrybę fiziologiškai lengviau, nei sutrikimą turintiems, kurių smegenys riboja jų socialines galimybes. Neradę priimtino kontakto, pastarieji veikiau apskritai atsiskirs nuo žmonių, nei patys bandys jį taisyti ar kurti.
Galiausiai Jankevičiaus spektaklyje iškeliu klausimą: o kam žmonėms su autizmo spektro sutrikimais integruotis į pasaulį, kuris turinio ir emocine prasme atrodo pažengęs mažiau nei jų autonominė karalystė? Iš beveik dešimties greta Kristoferio esančių žmonių vos prie vienos norisi būti. Pateikdamas milžinišką kontrastą tarp dviejų pasaulių ir pavaizduodamas visuomenę kaip neempatišką ir nemokančią mylėti, Jankevičius suniveliuoja projekcijose deklaruotą integracijos viltį. Kokia prasmė Kristoferiui įsilieti į grupę žmonių, kurių visiems būtų sveikiau vengti?
Spektaklio pabaigoje Kristoferis kalbasi su Mokytoja Šivon, kuri galiausiai lieka geriausios įmanomos visuomenės pavyzdžiu. Ji myli, atjaučia ir žvelgia į žmones tiesiai, o ne per palyginamąją prizmę. Tad labai gaila, kad apie jos, kaip ir apie kitų personažų, istoriją beveik nieko nesužinome. „To keisto nutikimo šuniui naktį“ veikėjai lieka reprezentacijomis, kurios gali būti paveikios, jei drauge būtų sukurta erdvė mąstyti savarankiškai. Visgi Jankevičius spektaklyje kviečia išgirsti ir palaikyti jo poziciją. Tad šiuo atveju prasmingas Haddono sukurtos istorijos turinys praturtino režisieriaus teatrą, o štai teatras papildomos reikšmės literatūrai nesukūrė.
