Apie grožį Lietuvos rusų dramos teatre

Kamilė Žičkytė 2018-10-08 7md.lt, 2018-10-05
Scena iš spektaklio „Urodas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Urodas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Diskutuoti apie grožį beveik tas pats kaip apie orą. Pavyzdžiui, turbūt visi sutiks, kad oras pastarosiomis dienomis atšalo, o ne atšilo. Faktas. O kas pasakys ir įvertins, kas yra gražu, o kas - nelabai? Ypač jei kalbama apie fizines žmogaus savybes. Juk žmonių sukurti klasifikavimo ir vertinimo etalonai paneigia patys save. Diskusijai apie visuomenę kaustančius stereotipus į Lietuvos rusų dramos teatrą kviečia jaunas režisierius Aleksandras Špilevojus, pastatęs spektaklį „Urodas“. Taigi šįkart - ne apie orą.

Pjesės autoriaus - vokiečių dramaturgo  Mariuso von Mayenburgo - brutalumu pasižyminčią kūrybą teatro žiūrovai jau turėtų pažinti iš Lietuvoje statytų spektaklių „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“, „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė) ir pagal tą pačią pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre iki šiol rodomos komedijos „Bjaurusis“ (rež. Vilius Malinauskas). Šiandien vyrų ir moterų grožio standartai ne tik išsikreipia, bet ir virsta neigiamais stereotipais. Šie lemia asimetriškus lyčių santykius, prietarus ir diskriminaciją. Pjesėje „Bjaurusis“ dramaturgas pašiepia grožio kulto išprovokuotą masinę psichozę. 2007-aisiais parašytas tekstas šiandien skamba dar ironiškiau: grožio paslaugos tapo dar prieinamesnės, o socialinėse medijose reiškiasi ir nuomonę išsako beveik kiekvienas. Tereikia šiek tiek pastangų ir pinigų.

Spektaklio centre - keturi aktoriai, atliekantys aštuonis vaidmenis, ir dvi šokėjos (Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė). Letė (Artūras Aleksejevas) savo išvaizda niekuo nesiskiria nuo Šeflerio (Olegas Čeklu) ar Karlmano (Telmanas Ragimovas), mat kostiumų dailininkė Rūta Lendraitytė Utalla visus papuošė vienodais geltonais kostiumais ir perukais. Fanė (Liuda Gnatenko) irgi vilki geltoną kostiumą, tik moterišką, ir, žinoma, turi peruką. Nors išoriškai veikėjai atrodo taip pat, kiekvieno jų statusas yra kitoks. Šefleris - viršininkas ir kartu plastikos chirurgas, Letė - išradėjas, o Karlmanas - jo padėjėjas bei Fanės sūnus. Fanė - vienintelė moteris, Letės žmona, o kartu ir Karlmano motina bei korporacijos savininkė.

Letė - sėkmingos karjeros ir šeimos žmogus, fizikas, išradęs kištukinę jungtį 2SK. Tačiau pasidžiaugti sėkme jam neleidžia viršininkas, staiga pareiškęs, kad jo išvaizda atbaidys pirkėjus, tad viešuose renginiuose jį turės pakeisti padėjėjas Karlmanas. Pjesė neskaidoma scenomis, dialogai nenutrūksta, retos ir muzikinės pauzės, nes režisierius Aleksandras Špilevojus istoriją suveržia beveik nuolat skambančia technomuzika (kompozitorius Paulius Trijonis), pats tarsi spektaklio dirigentas stoja prie didžėjaus pulto ir, keisdamas muziką, kuria spektaklio ritmą.

Spektaklyje nematome psichologinės dramos, ašarų ir išgyvenimų: tekstas manieringai, net įkyriai sakomas tiesiai į mikrofoną, aktoriai, atkartojantys mechaniškus judesius, scenoje marširuoja tarsi šachmatų lentoje (scenografė Renata Valčik). Ryškus apšvietimas, spalvos, milžiniškas ekranas, vaizdo projekcijos (jų autorius Andrejus Špilevojus), ritminga muzika ir plastiški aktorių judesiai tarsi sukuria euforijos burbulą, simbolizuojantį pinigų ir šlovės iliuziją. Šaržuota vaidybos maniera žiūrovui neleidžia susitapatinti su satyrine istorija, tačiau ilgainiui spektaklis tampa monotoniškas, jaučiamas įvairesnės raiškos ir scenų dinamikos trūkumas.

Situacija absurdiška kaip ir gyvenimas: Letė paklauso aplinkinių ir pasidaro plastinę operaciją, tampa gražuoliu, bet viską praranda. Gerbėjų, pristatymų bei susitikimų pavogtas laikas pasiglemžia ir karjerą (nebėra laiko naujiems išradimams), ir žmoną (ji mieliau pasirenka tą, kurio nereikia laukti), ir pinigus. Tad Letės sėkmė buvo apgaulinga ir trumpalaikė. Spektaklio finale jis lieka vienas, išsiilgęs savęs tokio, koks buvo prieš operaciją, kai dar nežinojo, kad yra bjaurus.

Režisierius, suvienodindamas aktorių išvaizdą, ne tik ironizuoja (kaip atskirti, kuris gražesnis, jei visi vienodi?), bet ir sufleruoja šizofrenišką perspektyvą - Šeflerio galvoje vyksta konfliktas ne su socialine aplinka, o su viršesne, menkesne bei moteriškąja savo paties puse. Pjesė išjuokia žiaurią vartotojišką visuomenę, neigiančią individualumą ir priimančią tik tuos, kurie gali būti naudingi. Taip užribyje atsiduria ne tik technologijoms nepaklūstantys vyresnės kartos, bet ir jauni žmonės. Vis daugiau laiko praleisdami virtualiame pasaulyje, vis mažiau kalbame apie vidines emocijų kovas, bėgdami nuo savęs emigruojame, vaikomės autoritetus ar vienadienius influencerius, bandome sulipdyti skilusią tapatybę, o norėdami pritapti - susinaikiname.

„Urodas“ savo forma ir energija primena Aleksandro Špilevojaus 2016 m. „Menų spaustuvėje“ režisuotą spektaklį „Neišmoktos pamokos“, kuriame, roko grupei „Colours of Bubbles“ atliekant muziką, skambėjo maištaujančių jaunuolių monologai apie mokykloje gautas gyvenimiškas „pamokas“. Jei teatro funkcija - atakuoti žiūrovą ir, pasakojant nepatogias istorijas, priversti mąstyti apie šiandieną, tai ne veltui antrasis režisieriaus spektaklis gimė Lietuvos rusų dramos teatre. Ir čia pasipiktinusio ilgamečio šio teatro žiūrovo cenzūra yra bejėgė. Jaunų režisierių kūryba ir atjaunėjusi publika liudija teatro gyvybę ir ateities perspektyvą.

7md.lt

recenzijos
  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.