Vokiečių rašytojas, dramaturgas Gerhartas Hauptmannas šiandien laikomas vienu svarbiausių natūralizmo krypties kūrėjų ir populiarintojų. Natūralistinės pjesės tolo nuo teatrališkos prozos, spektaklio kaip rigidiškos deklamacijos meno, ir scenoje pradėjo siekti realybės iliuzijos, atvaizduoti žmogaus psichologiją, gyvenimus keičiančius konfliktus.
Pažvelgti į tokios natūralistinės pjesės santykių voratinklį savo naujausiame spektaklyje „Žiurkės“, pagal to paties pavadinimo Hauptmanno pjesę (iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas), nusprendė režisierius Augustas Gornatkevičius, pristatęs premjerą Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Penkių veiksmų pjesėje susipina keletas siužetinių linijų: dešimtininko žmonos ponios Jon įgyvendinamas noras paimti globoti tarnaitės Paulinos Pyperkarkos naujagimį kaip savą; šalia klostosi teatro direktoriaus Haro Hasenroiterio neištikimybė žmonai; čia pat iškyla ir pastoriaus sūnaus Ericho Špitos noras mesti teologiją ir tapti aktoriumi, taip pat vyksta jo slaptas meilės romanas su Hasenroiterio dukra Valburga. Taigi, intrigų ir siužetinių linijų tinklas nemažas ir keliantis iššūkį: kaip pastatyti tokios apimties pjesę, žiūrovų nemarinuojant teatro salėje bent penkias valandas.
Scenoje tai įgyvendinama kupiūravus pjesę (dramaturgė Sigita Ivaškaitė) – pirmosios scenos, kai Hasenroiterio namai tampa komišku „žmonių, kurie neturėtų būti pamatyti kartu“ labirintu, pralekia akimirksniu ir be didesnių ceremonijų, Ericho Špitos kelias į aktorystę ir meilė Valburgai telieka tik užuomina, o į pirmąjį planą iškeliama ponia Jon, Paulina Pyperkarka ir jų žiauri nepasidalijimo kūdikiu istorija. Pradžioje noriai sutikusi atiduoti kūdikį, netrukus, vos jam gimus, Pyperkarka persigalvoja ir maldauja grąžinti vaiką, tačiau Jon, būdama viršesnė už tarnaitę, naudojasi savo socialiniu pranašumu, grasina pavaldinei, ją gąsdina ir manipuliuoja psichologiniu bei fiziniu smurtu.
Tad istorija čia sutelkiama ties galia – Jon galia prieš tarnaitę; o tragikomedijoje ieškant komedijos – kiek komiška režisieriaus Hasenroiterio galia prieš savo aktorius. Vis tik galios motyvas neatrodo pakankamai užaštrintas, veiksmas gana padrikas, o žiauri socialinė problematika nesugyvena su netikėtai atsiradusiais komedijos išpuoliais, – kad „Žiurkės“ vis dėlto yra tragikomedija, o ne tragedija, prisimenama antroje spektaklio dalyje, kai pradedama netikėtai juokinti žiūrovus. Sunku būtų teigti, kad režisieriui pavyko atrasti pjesės intrigą ir ją išryškinti sceninėmis priemonėmis ar bent jau atrasti būdus pjesės veiksmą aiškiai aktualizuoti šiandienai.
Kiek glumina ir režisieriaus veikėjams priskirta raiška, kuri, rodos, nieko nereiškia – pavyzdžiui, tai, kad gyvenimą teatre nugyvenęs keistas, ekscentriškas ir pjesėje pusiau lotyniškai šnekantis Hasenroiteris čia yra dar visiškas jaunuolis, vaidinamas Manto Bendžiaus, o jo teatro aktorius kuriamas Arvydo Dapšio. Šis amžių apvertimas veikėjams nesuteikia nieko, nebent tik apmaldo pjesėje išreikštą veikėjų savitumą. Lygiai tą patį efektą scenoje kuria ir ekscentriški daugumos veikėjų kostiumai (kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė).
Galbūt ši pjesė yra scenografo, o ne režisieriaus svajonė – Hauptmanas pirmuosiuose pjesės puslapiuose ilgiausia remarka aprašo, kaip turėtų atrodyti Hasenroiterio namai, kuriuose vyksta veiksmas: kostiumų pilnos dėžės, aukštai ir palėpės – maksimalistinis teatrui paskirto gyvenimo natiurmortas. Čia su juo puikiai susitvarko spektaklio scenografė Sigita Šimkūnaitė, sukūrusi nuostabaus, tačiau kartu ir suvaldyto, chaoso kupiną sceną, kurioje tarytum suarchyvuotos balerinų kojos kabo puantai su kojinėmis, o kaip buvusių ir pražuvusių aktorių kūnai – lengvos, permatomos, rodos, prisilietus sutrupėsiančios galvos ir krūtinių odos.
Po spektaklio lieka tik klausimas, kodėl tokios pjesės reikia šiandieninėje scenoje. Mintyse neiškyla nei spektakliui analogiškos situacijos apie kūdikių savinimąsi, nei tai atrodo apskritai aktuali šiandienos problema, o kūdikis, kaip galimas simbolis kitoms nūdienos galios problemoms reflektuoti, tingiai lieka už sąmonės ribų. Po vakaro, praleisto Mažajame, atminty išlieka tik žavi spektaklio scenografija, kalbanti apie teatrą ir atsidavimą jam, – apšiurusi, pridulkėjusi, žiurkių apgraužtais dėžių kampais. Atrodo, kad jos apgraužė ir patį spektaklį.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
