Amžinojo laiko atrakcionas

Vaiva Martišauskaitė 2020-12-15 menufaktura.lt
Viena iš spektaklio „The Final Final Final“ finalinių scenų, režisierius Gildas Aleksa. Nuotrauka iš „Teatrono“ archyvo
Viena iš spektaklio „The Final Final Final“ finalinių scenų, režisierius Gildas Aleksa. Nuotrauka iš „Teatrono“ archyvo

aA

Dienos tarp keturių sienų slenka lėtai, o mėnesiai lekia kaip niekada greitai. Nyki karantino kasdienybė maišo darbo ir poilsio valandas, dieną su naktimi. Rutina įtraukia į laiko kilpą, kaip toje senoje, dešimtis kartų televizijos kanalų rodytoje komedijoje „Švilpiko diena“. Į dvi valandas sukoncentruotą tokios nuotaikos impresiją kūrybiškai sutalpino režisierius Gildas Aleksa ir trupė „Teatronas“, gruodžio pradžioje nuotoliniu būdu pristatę spektaklį „The Final Final Final“.

Sumanymas - ne tik aktualus, bet ir ambicingas. Kūrėjai atsisako tradicinių siužeto sandaros elementų - veiksmo ekspozicijos, užuomazgos, plėtojimo, kulminacijos ir atomazgos, - vietoje jų renkasi pluoštą finalų. Kuriamas amžinas spektaklis, iš pabaigų ir be pabaigos. Pasirinktos ištraukos - įvairios tiek laikmečio, tiek žanro požiūriu - nuo antikos iki šiuolaikinės dramos, nuo tragedijos iki miuziklo ar net fantastinio filmo, nuo Euripido „Bakchančių“ iki Antono Čechovo „Žuvėdros“ ir Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“. Veikiausiai kertiniu medžiagos vardikliu tapo kūrinių atpažįstamumas Lietuvos teatro žiūrovams. Žinojimas tampa savotišku būdu kirsti ilgą herojaus kelią iki paskutinio atomazgos taško.

Spektaklio tekstas konstruojamas fragmentiškai, vienam spektaklio finalui keičiant kitą. Juodoje scenos erdvėje skirtingo konteksto, žanro bei nuotaikos scenos estetiškai tarpusavyje nedaug skiriasi. Ištraukų pasikeitimą nužymi tik aktorių ir rekvizito persiskirstymas erdvėje, o ir beveik visi finalai užbaigiami vis tuo pačiu triuku - garsėjančia muzika ir staigiu šviesos išsijungimu. Nepaisant pakankamai greito spektaklio tempo, ilgainiui veiksmas sukelia vienodumo nuobodulį. Tekstinės ir netekstinės citatos, kuriomis taip dosniai dalijasi kūrėjai, nekelia įprasto žavesio: kaip razinka, kurią įprastai pastebi kūrinyje, čia nuo tų razinkų darosi bloga, nes vienų ir tokiais kiekiais jų šiaip „nevalgai“.

Neapleidžia jausmas, jog spektaklis veikiau primena akademijos vaidybos studentų egzaminą (kurio tema - finalai), nei išbaigtą scenos meno kūrinį ir verčia stipriai abejoti, ar kūrėjų užmojis nebūsiąs pernelyg sudėtingas jiems patiems. Konkretūs cituojami pastatymai reikalauja vaidybos „tirštumo“, detalumo, susiklausymo su partneriu. Trumpučiame finale susikurti bent jau emocinį krūvį aktoriui paprasčiausiai nelieka laiko. Schematiška vaidyba, nors kai kur tinkama, neatskleidžia nei kūrinių, nei aktorių galimybių amplitudės. Kad toks uždavinys įmanomas, šiemet jau „įrodė“ Eglė Mikulionytė kartu su Liudu Parulskiu „Sirenų“ programoje pristatę performansą „Lūkesčiai ir kitos prekės“, kuriame aktorė pardavinėjo žiūrovams po vieną iš siūlomų devynių vaidmenų. „The Final Final Final“ kiekybė nugali prieš kokybę, taip išryškindama ne tik jaunų trupės aktorių sukurtų vaidmenų stoką, bet ir apskritai labai skirtingą Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų vaidybos absolventų meistriškumą.

Rodos, sumanymas turi nemažai (neišnaudoto) kinematografinio potencialo. Patys kūrėjai prieš premjerą akcentavo kūrinio pritaikymą nuotoliniam stebėjimui, tačiau akivaizdu, kad spektaklis pirmiausia „gimė“ scenos dėžutėje ir tik vėliau susidūrė su trimis kameromis, kurių rakursais žiūrovas stebi veiksmą. Truputį apmaudu, kad keistoje šių metų nūdienoje naujų teatro formų ieškotojai vis dar vengia atsigręžti į kino ir tarpdisciplininio meno kūrėjus, kartu ieškoti kūrybinių sprendimų.

Norisi tikėti, jog „The Final Final Final“ premjeroje dar neįgavo savo galutinės formos. Galbūt neįprastai didelė medžiagos apimtis bus efektyviau pažabota ateityje, spektaklis įgis visiškai naujų spalvų susitikęs su žiūrovais salėse gyvai. Juk režisieriui ir aktoriams net per ekrano atstumą pavyko „įsukti“ žiūrovus į laiko kilpą. Kol kas toks „atrakcionas“ rodosi visai varginantis, tačiau, tikėtina, gali virsti net labai įtraukiančia pramoga!

recenzijos
  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.