.JPG)
Rūta Jakutytė
Ankščiau vaikai skaitė pasakas, dabar - viskas atvirkščiai. XIX a. airių rašytojo Oscaro Wilde´o „Žvaigždžių berniuką“ perskaitė Liudmila Razumovskaja ir Aleksandras Obrazcovas, ieškoję inspiracijos, amžiais aktualių gyvenimo temų vaikų literatūroje. Gimė pjesė. O režisieriaus Arvydo Lebeliūno galvoj gimė dviejų dalių misterija, kuria jis su kūrybine komanda Kauno valstybinio dramos teatro Parketinėje salėje ir pasidalijo kovo dvidešimtosios vakarą. Su tais, kuriems ne visada pasiseka. Vadinasi, su visais mumis, nes, anot O. Wilde´o, „Pasaulis - scena, tik pjesė blogai pastatyta.“
Niekam nepavyks nuslėpti, jog visa kūrinio duona - O. Wilde´o išmonė. Jo grožio koncepcija išlieka tokia pat, jis puikiai suvokia ir reprezentuoja save visuomenėje kaip egzistencijos pagrindą, viską įprasminančią jėgą. Žvaigždžių berniukas (aktorius Saulius Čiučelis) lyg sviedinys, mesteltas žemėn, pasėja kaime ilgai lauktą atšilimą, tačiau anaiptol ne gyventojų širdyse. Pastarosiose įsivyrauja neapykanta ir neramybė, paprastus žmonių pasaulėlius drebina žiaurus berniuko narcisizmas, todėl kyla klausimas: ar gali grožis gimdyti blogį? Jį priglaudęs gyventojas (Albinas Budnikas) teigia: „Gražus žmogus negali būti piktas“, tačiau ir čia galima įžvelgti paralelę: kas pasakys, jog O. Wilde´o romano „Doriano Grėjaus portretas“ herojus Dorianas „nelipo per galvas“ kitiems tik dėl to, kad jo dailumas leido jaustis viršesniam?
Didelis dėmesys skiriamas scenos dinamiškumui. Spektaklyje žaibiškai iš vietos į vietą keliaudamos dekoracijos sukuria naujus vaizdinius, priglaudžia ir tris angelus, iš šalies stebinčius žvaigždžių vaiko gyvenimą, jo gailinčius ir, kad ir kaip keista, tokius pat sušalusius ir prislėgtus gyvenimo (Vytautas Gasiliūnas, Aleksandras Kleinas, Henrikas Savickis). Nors jie lemia žiemą ir vasarą bei stumdo lietaus debesis, vis dėlto ginčijasi ir nesutaria lyg paprasti žmonės, negali padėti berniukui - nevalia pažeisti žmogaus lemties, negalima jo kojomis nukrypuoti teisingojo kelio link.
Angelai, kaimo gyventojai (Eugenija Budnoriūtė, Nijolė Lepeškaitė, Artūras Sužiedėlis, Milė Šablauskaitė, Ridas Žirgulis, Laurynas Perkumas) ir savo atvaizdu upėj besigėrintis žvaigždžių vaikas - į šį draminį sūkurį įžengusi berniuko motina (Audronė Paškonytė) įneša ir pelnytą bausmę narcizui - išsižadėjęs ir palinkėjęs moteriai mirties, akies mirksniu jis praranda visą savo grožį: misterija prasideda. Tačiau negalima mesti akmens į žmogų, kuriam motinos atsiradimas - viso stebuklo pabaiga, įrodymas, kad jis nėra kuo nors ypatingas, nėra žvaigždės sūnus, tad reikia kuo greičiau dingti nuo pjedestalo. Juo labiau nesmagu pripažinti, kad prieš aštrialiežuvį kaimyną (Algirdas Pintukas) ponu save vadinęs berniukas anaiptol ne iš dangaus atskriejęs aukso gabalas, o paprasčiausias pasipūtėlis.
 |
| KVDT nuotraukos |
Šiek tiek keista matyti aktorių Egidijų Stanciką „blogiuko“ amplua - ypač po teigiamo herojaus vaidmens „Liūdname dieve“ ar mielo žydo „Mendelio milijonuose“. Tačiau dabar už saldaus vyno taurę nusipirkęs žvaigždžių berniuką iš dviejų jį pričiupusių tipų, aktorius meistriškai įkūnija savanaudį, valdžios besivaikantį materialistą. Jis atskleidžia žmonių, kaip klastingos padermės, savanaudiškumo bei godumo specifiką. Kam jam dar vargšas bjaurus vergas? Jam skirta užduotis - miške surasti balto aukso monetą - priartina pjesę prie misterijos žanro, o šis veiksmas, pasikartojęs tris kartus, teigia mitologinę istorijos sampratą - juk skaičius trys yra sielos, proto ir kūno simbolis. Būtent šioje scenoje išdygsta altruizmo daigai: angelai pašnibžda, kur moneta, tačiau tuoj pat ją ir susigrąžina, priversdami žvaigždžių berniuko sielą pažinti gailestį, atsiriboti nuo savanaudiškumo ir taip pagražinti bent jau savo vidų (nors upelio vandeny to ir nesimatys).
Nors modernėjantis teatras vis dažniau nusigręžia nuo religijos, „Žvaigždžių berniukas“ semiasi iš jos pagrindinių vertybių - pagarbos motinai, gailestingumo, artimo meilės (visi berniuko pinigėliai nubyrėjo elgetoms į kišenes). Spektaklio pabaigoje matome - kai vienas iš angelų skuduru nuplauna scenoje stovintį šventą paveikslą, žvaigždžių berniukas, pamiršęs Didįjį AŠ, vėl tampa gražus. Paskutinė akimirka glumina: pranašystė išsipildė - žvaigždžių berniukas paskelbtas nauju karaliumi. (Drąsi paralelė, tačiau įtartinai panašu į Jėzaus, žydų karaliaus, atėjimą...)
Netrūksta tamsos ir šalčio, vis dažniau tampančio mūsų kasdienybe, tačiau spektaklyje randame ir rembrantiško spindesio, ir vilties, o galiausiai ir sąžinę, kurią visi turim kol kas dar tūnančią viduj ir laukiančią, kam ištiesti pagalbos monetą.
