Mes patys žeminam orumą savo
Taip, jog nuoširdų mūs rūpestingumą
Tos padugnės vadina bailumu,
Kuris galop išlauš duris senato,
Ir juodvarniai, į vidų įgarmėję,
Puls erelius kapot.
(Williamas Shakespeare'as „Koriolanas“)
Apibūdinant Shakespeare'ą sunku išvengti žodžio „aktualus“. Aktualūs jo kūriniai, juose besiskleidžiančios mintys ir idėjos, nesvetimi veikėjų vidiniai konfliktai ar poelgiai. Skaitant Shakespeare'o „Koriolaną“ buvo sunku patikėti - kaip aiškiai ši drama kalba apie šiandieną, kokia daugybė gyvenimo Lietuvoje pavyzdžių kaipmat šauna į galvą. Pavyzdžių, kurių nereikia nei ilgai galvoti, nei žvalgytis į tolimą praeitį - užtektų pastarųjų metų, netgi mėnesių. Tad artėjant „Meno forto“ ir „Meno ir mokslo laboratorijos“ premjerai „Koriolanas“ (rež. Paulius Markevičius; premjera - rugsėjo 22, 23d.) buvo nekantru sužinoti, kokį gyvenimą dramai suteiks režisierius.
Spektaklio premjera įvyko mažoje, vos 60 žmonių talpinančioje „Meno forto“ salėje. Scenoje tik šaltos, betoną primenančios sienos ir 8 vertikalios LED lempos (scenografė, kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė), o iš kelių dešimčių dramoje dalyvaujančių veikėjų liko vos septyni. Tai narsus ir daug savo tautai nusipelnęs Romos karys Kajus Marcijus Koriolanas (Simonas Dovidauskas), nepaprastai juo besididžiuojanti motina Volumnija (Aldona Bendoriūtė) ir lygiai tiek pat dėl jo kare išgyvenusi, tyli, tačiau supratinga žmona Virgilija (Milda Noreikaitė), jo viešasis balsas ir empatiškas draugas Menenijus Agripa (Vygandas Vadeiša) bei du veidmainiai, saldžialiežuviai intrigantai, liaudies tribūnai Sicinijus Velutas ir Junijus Brutas (Remigijus Bučius ir Tauras Čižas).
Kajus Marcijus grįžta į Romą, Korioluose sėkmingai nugalėjęs volskų armiją. Atrodo, lyg viskas, ką jam dabar tereikėtų padaryti, tai susirinkti laurus: besididžiuojant naujuoju Koriolano vardu, senatui detaliai nupasakoti savo narsą mūšio lauke, pademonstruoti įgytas žaizdas ir, pagal tradiciją nuolankiai nusižeminus, paprašyti liaudies suteikti jam savo balsus ir tapti konsulu. Tačiau netrunkame suprasti, kad Marcijus kitoks - nors liaudies laikomas arogantišku, iš tiesų yra paprastas ir tiesmukas, bet teisingas. Jis neveidmainiauja, nesitaiko prie nepamatuotų tingios liaudies norų ar prie valstybę valdančiųjų ceremoningumo. Nebijo demaskuoti miestiečių ydų, sukritikuoti kvailų protestų, į kurios pažadais ir tariamu rūpesčiu atsiliepia valdantieji.
Su Koriolano būdu žiūrovas netrunka susipažinti vienoje pirmųjų skaudžiai komiškų spektaklio scenų: sugrįžusį į Romą Marcijų pasitinka oficialiu ir griežtu kostiumėliu pasipuošusi motina, ji sveikina jį kariuomenės generolo rėkimą primenančiu pakeltu tonu, garbina jo narsą ir nuopelnus, kol šis stovi lyg nelabai turįs ką atitarti, toli gražu nematydamas prasmės dėtis oficialios kario kaukės. Tokių momentų spektaklyje netrūksta: gerbdamas savo motinos norus ir siekdamas įgyti konsulo titulą, nonkonformistiškasis Koriolanas nuolat kliūva už pasenusių valstybės tradicijų, biurokratizmo ir daugiaveidžių liaudies tribūnų, kuriems toks konsulas yra nepatogus.
Stebint spektaklį buvo gera justi jo daugiasluoksniškumą, tirštą ir prisodrintą teatro kalbą, kuri savaime kūrė taip išsiilgtas magiškas estetines akimirkas. Koriolano rankos šešėlis, šiam besiprausiant veidą, tampa sunkia ir nenusikratoma karūna - neišvengiamu ir slegiančiu būsimos valdžios simboliu. Liaudies balsus vaizduoja efemeriški, į taures surinkti cigarečių dūmai, uždengti popieriniu vokeliu, - įsikišus Sicinijui ir Brutui jie akimirksniu išsisklaido. Miestiečius čia simbolizuoja dviejuose metaliniuose konteineriuose su užrašais „RO“ ir „MA“ apgyvendintos avių balsais mekenančios bulvės, kurioms meilikauja minėtasis juodais snapais prisidengęs liaudies tribūnų duetas.
Spektaklyje aktyviai veikia ir šviesa (šviesų dailininkas Audrius Jankauskas). Tenka prisipažinti apsigavus pirmuoju įspūdžiu apie pilkas sienas puošiančias LED lempas, kurios pastarąjį penkmetį Lietuvos teatro scenose neva užtikrindavo „kieto veiksmo“ ir „gero tūso“ pojūtį. Čia, kartu su įprastais sceniniais prožektoriais, jos subtiliai kuria atmosferą: visiems liaudies tribūnų pokalbiams suteikia šaltą atspalvį arba išryškina detales - melsvą Virgilijos suknelę, jai pagaliau sutikus iš karo grįžusį Koriolaną. Šviesa taip pat kuria mažas, intymias erdves, verčia pasijusti lyg klausant slapto pasitarimo, išvysti nuo daugumos akių slepiamas emocijas ir Koriolano silpnumo akimirkas, kurias užtemdžius prožektorius ir sumažinus erdvę lyg kino kamera pritraukia dar arčiau žiūrovo.
Smagu buvo matyti, jog nors ir stipriai jausdamas pjesės aktualumą, Koriolano nusivylimo valstybe ir jos piliečiais kalbose įžvelgdamas dar neatvėsusias aktualijas, režisierius nepasirinko jų atvaizduoti, kurti spektaklio apie šiandieną, šios dienos žmogui. Vietoje nūdienos inkliuzo, netruksiančio prarasti reikšmę, buvo sukurtas gilus, žmogaus vertybes bei visuomenės ir valdžios mechanizmą narstantis, tačiau žiovulio netraukiantis ir akių nelipinantis spektaklis. Nes ir taip nesunku iš veikėjų lūpose skambančių Shakespeare'o minčių atpažinti mūsų visuomenės gyvenimą. Štai todėl Pauliaus Markevičiaus „Koriolanas“ aktualus be aktualijų.
