Jau kuris laikas socialinių tinklų platybėse sklinda žinia apie kažin kokį reto poveikio teatrinį vyksmą, į kurį neįmanoma gauti bilietų. Ir iš tiesų – praėjusių metų lapkritį Vilniuje pirmą kartą parodytas Klaipėdos dramos teatro aktorės Eglės Jackaitės monospektaklis „Šventoji“ kelissyk per mėnesį vaidinamas sausakimšoje Oskaro Koršunovo teatro (OKT) salytėje, tvyrant kone bažnytinei tylai ir susikaupimui. O spektakliui pasibaigus tenka išvysti daugybę drėgnų paraudusių žiūrovių akių. Tad kokius burtus paskleidžia Jackaitės „Šventoji“?
Spektakliui dar neprasidėjus, turime laiko apžiūrėti nedidelę erdvę ir ją užpildžiusį scenovaizdį, kuris lengvai atpažįstamomis nuorodomis į neseną praeitį šiek tiek primena Oskaro Koršunovo „Mirandą“. Sovietmetį menantys baldai, interjero detalės ir kambarį įrėminanti tuščių alkoholio butelių girlianda tarsi žada, kad netrukus patirsime akistatą su istorinėmis ir asmeninėmis traumomis. Pasigirdus nerimastingai elektroninei Gintaro Sodeikos muzikai, pasirodo Ji: sunkiai nusakomo amžiaus moteris sustabarėjusia eisena netvirtai, bet ryžtingai prieina prie žiūrovų ir jos susikaustęs kūnas įsitaiso fotelyje. Sunkiai besilankstančiomis rankomis ji prisipildo taurę vyno ir pradeda kalbėti. Nors visa moters povyza patvirtina jos žodžius „esu beveik mirusi“, jos intonacijos liudija didžiulę valią ir pasiryžimą kalbėti. Tiesa, šiek tiek užtrunka prisijaukinti kontrastą tarp numanomo moters socialinio sluoksnio ir jos nugludintos, net poetinės kalbos. Ant stalelio šalia nugerto butelio guli knyga – Vidmantės Jasukaitytės romanas „Marija Egiptietė“, tapęs „Šventosios“ atspirties tašku. Jackaitė kalba šios knygos žodžiais, tačiau nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų justi, kad pasakojama V a. Aleksandrijoje gyvenusios, atgailą ir Dievo malonę patyrusios buvusios paleistuvės istorija yra kur kas daugiau nei tiesiog alegorija. Šią nuojautą patvirtina netikėta spektaklio pabaiga, tačiau apie tai vėliau.
Moteris vardu Marija sako švelniai prisimenanti vaikystę ir norėtų į ją grįžti, jei ne jos tėvas. Santūriai, be kaltinimų, lyg atsiribojusi moteris pasakoja apie sunkiai protu suvokiamą tėvo žiaurumą, kitų vyrų prievartą ir išnaudojimą. Gerokai jautriau Marija kalba apie savo mamą, taip pat kentusią vyro smurtą ir prievartą. Motinos ir dukters ryšys ir apskritai motinystė yra svarbi Jasukaitytės kūrybos tema, subtiliai ji išryškinta ir Jackaitės spektaklyje. Po motinos mirties jaunoji Marija su mylimuoju palieka tėvo namus, tačiau netrukus vėl tampa išduota ir ima dalinti savo kūną vyrams. Marijos jaunystė – jau nebe priklausomybėje skendinčios moters prisiminimas, o čia pat, prieš žiūrovų akis, veržliai besiskleidžiantis gyvybingumas. Jackaitė nusimeta belyčius drabužius, pasipuošia lengva suknele, pasileidžia plaukus, prieš veidrodį pasidažo lūpas bei akis ir tampa valiūkiška jauna mergina, o neilgai trukus – šventąja nusidėjėle, iš meilės dievui dalijančia save būriui piligrimų. Po kvaitulingosios nakties eina dar kelios scenos: Marijos prausimasis krioklyje, jos susitikimas su švelniu jaunuoliu, paprašiusiu tapti jo motina ir mylimąja, ir jų atsiskyrimas. Tuomet, persivilkusi juodai ir ekstaziškai sukdamasi ratu, Marija prakeikia visus moteris išnaudojančius vyrus.
Ne klaida ar neapsižiūrėjimas, kad iki šiol nebuvo paminėta režisieriaus pavardė. „Šventoji“ – tai visų pirma Jackaitės bei jos bendraminčių Jasukaitytės dukters dailininkės Kunigundos Dineikaitės ir režisierės Dali Rust kūrinys. Ir ne todėl, kad Koršunovas prie kūrybos proceso prisidėjo vėliau. Koršunovo režisūrinis braižas spektaklyje daugiausia atpažįstamas iš erdvinių, garsinių ir audiovizualinių sprendimų, kuriuos papildo šviesų dailininko Viliaus Vilučio kūrybinis indėlis, tačiau į vaidybinės raiškos teritoriją režisierius, panašu, bus nedaug kišęsis. Marijos klajonių scenose nemaža iliustratyvumo ir perteklinio dramatizmo, disonuojančio su teatrinės erdvės intymumu. Nors finalas patvirtina spėjimą, kad spektaklio tema itin asmeniška, klausimas lieka atviras: jei į skausmingą moters aktorės istoriją įsiterps ir režisieriaus vyro žvilgsnis, ar dėl to ji taps mažiau autentiška?
Po šamaniško prakeiksmo ritualo tikiesi grįžimo į pradžią, kad užsivertų dramaturgijos ratas. Ir iš tiesų aktorė grįžta. Tačiau ne kaip veikėja, o kaip aktorė Jackaitė. Ši dalis daug ką paaiškina ir savaip atperka šabloniškus ankstesnius pasirinkimus. Aktorė pasakoja apie tai, kaip seniai nešiojosi spektaklio idėją, apie nelengvą kūrybos procesą. Prisipažįsta, kad spektaklio herojės Marijos ir jos gyvenimas turi daug panašumų. Prisimena jautrius epizodus iš savo vaikystės, mokyklos ir studijų metų. Kai kurios atpasakojamos scenos pavojingai priartėja prie pikantiškų populiarių TV laidų formato, tačiau nuo nuslydimo į trivialumą šią aktorės išpažintį apsaugo paralelė su Jasukaitytės papasakota istorija ir empatiškas ryšys su publika. Išdrįsusi taip atvirai prabilti apie savo traumas ir padrąsindama prievartą bei smurtą patiriančias kitas moteris nesislėpti su savo baime, gėda ir kalte, o ieškoti pagalbos, Jackaitė ir pati sako padedanti sau sveikti. Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.
