 |
| „Visa, ką aš darau, darau su didžiausiu intensyvumu, prieidamas iki kraštutinumo, kokio jūs, ko gero, negalite nė įsivaizduoti“, - sako Fojerbachą įkūnijęs V.Masalskis. |
Valentinas Masalskis – iš tų aktorių ir režisierių, kurie visada kuria iš esmės tą patį spektaklį. Žinoma, dramaturgų pavardės ir pjesių siužetai keičiasi, tačiau visuose V.Masalskio darbuose ryškus išskirtinės asmenybės, dažniausiai menininko, konfliktas su aplinka ir pačiu savimi.
O dar stipriau juos jungia paties artisto asmenybė, nustelbianti bet kokį personažą – ar tai būtų cirko meno vadovas Karibaldis Thomo Bernhardo „Įpročio jėgoje“, ar pats karalius Lyras, ar dabar – aktorius Fojerbachas naujausiame Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Aš, Fojerbachas“ pagal Tankredo Dorsto pjesę.
Tai galima vadinti dvejopai: profesiniu impozantiškumu arba ištikimybe savo profesinėms nuostatoms ir principams. Kad ir kaip būtų, V.Masalskis turi savo nišą lietuvių teatre. Ir savo publiką, šiek tiek baugščiai ir pagarbiai besižavinčią aktoriaus charizma. Būtent pasitikėjimas savo galia valdyti publiką turbūt bus išginęs aktorių iš kamerinės erdvės į didžiąją salę. Kita vertus, to reikalauja pjesės situacija: „pasimetęs žmogus tuščioje belangėje erdvėje“, kaip nurodo autorius (pjesę išvertė Antanas A.Jonynas).
Šios pjesės herojus – kadaise garsus aktorius – po septynerių metų pauzės grįžta į teatrą, kad žūtbūt gautų vaidmenį žymaus režisieriaus spektaklyje. Tą pat akimirką, vos scenoje pasirodžius V.Masalskiui, supranti, kad jo vaidinamas herojus turėtų būti šios scenos valdovas, o yra paverstas juokdariu, privalančiu įrodinėti, kad ką nors sugeba. Režisierius pjesės situaciją kiek įmanoma priartina prie realios: pasirodo scenos darbininkai, suderinamos šviesos, kažkur tarp žiūrovų didžiulėje tamsioje salėje sėdi Šarūno Puidoko vaidinamas Režisieriaus asistentas.
Laukdamas to, nuo kurio, kaip atrodo, priklauso tolesnis jo gyvenimas, Fojerbachas priverstas bendrauti su ne ką apie meną išmanančiu atsainiu jo asistentu. Visas spektaklis – tai Fojerbacho monologas apie aktoriaus profesijos kainą, apie neeilinės asmenybės, nesugebančios prisitaikyti prie visuomenės taisyklių ir normų, likimą, apie teisę teisti ir lemti kitų žmonių gyvenimą.
Teatro mokslus studijavusiam T.Dorstui galima papriekaištauti dėl savotiškos intelektualinės pozos ir pernelyg siaurų profesinių problemų eskalavimo. Be abejo, V.Masalskiui tai nesvetima, galima aiškiai pajusti, kaip karštai aktorius pritaria Fojerbacho mintims ir maksimalistinei, ties kūrybinio fanatizmo riba balansuojančiai jo pozicijai.
 |
| Lemiamą monologą V.Masalskio herojus priverčiamas sakyti užsilipęs ant didžiulės metalinės šuns konstrukcijos. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
„Visa, ką aš darau, darau su didžiausiu intensyvumu, prieidamas iki kraštutinumo, kokio jūs, ko gero, negalite nė įsivaizduoti“, – šis Fojerbacho prisipažinimas charakterizuoja ir V.Masalskio kūrybą.
Tačiau V.Masalskis negaili ir autoironijos. Retsykiais Fojerbachas tampa komiškas savo beatodairiška priklausomybe nuo scenos, reikalavimais jo klausytis ir pripažinti jo galią. Tampa aišku – šį menininką jau sudegino jo paties kone pamišėliškas atsidavimas profesijai.
V.Masalskis neakcentuoja Fojerbacho psichikos ligos, kurią išryškina dramaturgas. Jam svarbiau kas kita. Lemiamą monologą V.Masalskio herojus neva pagaliau pasirodžiusiam Režisieriui priverčiamas sakyti užsilipęs ant didžiulės metalinės šuns konstrukcijos (šito pjesėje nėra).
V.Masalskis tai vertina ir kaip meninį barbariškumą, ir kaip žmogišką cinizmą. Tai sąsaja su Fojerbacho papasakota istorija, kaip jo karjeros pradžioje vienas garsus režisierius, užuot išklausęs aistringos B.Brechto ištraukos, liepė aktoriui daryti šuoliukus – jam šuoliukai esą svarbesni ir už B.Brechtą, ir už jauno menininko idealus.
Čia negali neįžvelgti ir paties V.Masalskio santykio su režisūrinio diktato teatru. Ironiška, bet kaip režisierius V.Masalskis, tiesą sakant, tikrai nėra demokratas. Tačiau jis turi ištikimą bendraminčių komandą ir tai turbūt leidžia išvengti kūrybinių ekscesų, apie kuriuos kalbama pjesėje. Ši komanda – tai scenografė Renata Valčik ir kompozitorė Raminta Šerkšnytė, taip pat aktorius Š.Puidokas, kurį galima vadinti tikru V.Masalskio sekėju. Jųdviejų duetą spektaklyje šįkart darniai papildo aktorė Monika Bičiūnaitė, vaidinanti atsitiktinai į teatrą patekusią moterį, stačiai apstulbintą to, kas dedasi teatro virtuvėje. Kažką panašaus turbūt patiria ir spektaklio žiūrovai.
