2022 metais Krokuvoje vykstantis festivalis „Ne-dieviška komedija“ Annos Karasińskos spektakliui „Lengvi dalykai“ skyrė pagrindinį prizą už indėlį į „kritinį tikrovės vaizdavimo apmąstymą ir tradiciniam teatrui būdingų socialinių mechanizmų bei naratyvų dekonstravimą“. Kaip dar sudėtingiau ir svariau suformuluoti tekstą spektakliui, kuriame viskas itin paprasta?
Vis dėlto pavadinimą ir reikėjo versti „paprasti“ ar „nereikšmingi dalykai“, nes nieko lengvo jame nėra. Dvi aktorės kalbasi apie savo aktorystės kelią nieko ne tik nesureikšmindamos, bet ir kiek nusivylusios juo kaip beprasmišku. Nes susiduria su teatro ontologija, jo būtimi nebūti, kai teatras gimsta žiūrovo galvoje būtent tą akimirką, kai scenoje jis jau ima nykti, o galiausiai nebelieka nieko. Gal tik suknelės.
Tai buduarinis, užkulisių teatras, į kurį paprastam mirtingajam nepatekti ir kurį geriausiai žino aktoriai, šiuo atveju - dvi aktorės. Ir tai svarbu, nes jos labiau pabrėžia savo kūno kismą, savo roles, kurios tradiciškai keliauja nuo jaunų ofelijų ir džuljetų iki jų mamų ir auklių. Aktorės apsivelka prabangias suknias, su kuriomis galbūt kada vaidino, ir tarsi bando prikelti teatro iliuziją - prisiminimus savo galvose.
Ir mūsų galvose. Nes kurį laiką mes, žiūrovai, nieko aiškiai nematome - blausi scena, klydinėjančios figūros, įrašytu balsu neva komunikuojančios su žiūrovais. Balsas kalba apie kūną, nors kūno nesimato. Irena Telesz-Burczyk sako, kad į teatrą žiūrovai ateina pamatyti dvasių, nors aktorėms jų personažai yra realūs kūnai. Bet ir joms vaidenasi dvasios, jos neišsivaduoja iš savo personažų „kūnų“. „Visos mano personažės buvo dideliais biustais“, sako Irena. Pirmoji, kuri apsinuogino provincijos teatrėlyje vaidindama Tadeuszo Różewicziaus „Kartotekoje“ 1973-aisiais. Bet tuo nesididžiavo, nes nelaikė savęs gražia. O man tai priminė lenkų kritiko pastebėjimą, kad tais laikais Lenkijos scenoje aktų buvo nemažai, ir kuo provincialesnis teatras, tuo daugiau buvo nuogumo.
Šiandien atrodo, kad ta provincija yra įsismelkusi kur kas giliau, ir abi aktorės junta nepakankamumą - ne kūno grožio, o teatro. Milena Gauer pateikia režisierių klišes, kaip minimaliais gestais perteikti pergyvenimą, neviltį, veikėjos išradingumą ir pan. Lyg Johanno Jakobo Engelio melodraminių pozų kodifikacija iš XVIII amžiaus. O štai „Litwa, ojczyzna moja“ padeklamuojama be jokio falšo ir be standartinės patetikos.
Tai 50 minučių trukmės scenos iš gyvenimo scenoje. Etiudai, eskizai, apmatai improvizacijai, kuri gastrolėse svetimkalbėje šalyje kiek ribojama subtitrų. Spektaklį Anna Karasińska sumanė labiau „iš teorinės prieigos“ nei iš nesvarbių, neįpareigojančių pasisėdėjimų. Tai ne dialogai, o monologų blokai, o juose tekstas, drama („Sirenų“ koncepcijoje - „Žodis“) yra silpniausia grandis. Daug kas sudurstyta iš semantinių opozicijų: jaunesnė aktorė susitinka su vyresne. Pabando būti neapšviestos - kaip jas keičia šviesa? Paleisdama kalbos įrašą režisierė lyg klausia, ar gali būti balsas be kūno. Gali, bet tik atskirtas - prietemoje neįmanoma nustatyti, kuriai jų tas balsas priklauso. O kaip kūnas? Finale režisierė vis dėlto pati nesusilaiko nuo klišės, ir jaunesnioji nusirengia. Tam, kad būtų dar vienas kontrastas: viena aktorė virsta personažu su skarele, minimaliai matomu kūnu, kita - reali, nuoga ir dar valganti ne menamą, o tikrą vištą. Vilnietišką, kuri, sako, skanesnė už lenkišką. Vaidyba versus realybė.
Bet prieš tai, jau paskutiniame Irenos Telesz-Burczyk monologe, paskutiniai žodžiai buvo ne kartą skambėję „bez sensu“. „Beprasmiška“. Beveik Makbeto monologas apie pasaką idioto, neturinčią prasmės. Nueinančios į kulisus aktorės klausimas ne vien apie nykimą, ne vien teatro.
Šiame spektaklyje yra dar vienas dugnas, kurį atveria vyresni žiūrovai Lenkijoje. Jiems minimi spektakliai, režisieriai reiškia kur kas daugiau, nes kalbama ne apie scenos personažus, o apie žiūrovų jaunystę, vardų sukeliamas emocijas, laiką, praleistą teatre su ano laiko žvaigždėmis. Stebėdamas spektaklį galvoju apie tai, koks jis būtų su Vaiva Mainelyte, Egle Gabrėnaite. Esu matęs nuostabią Gabrėnaitės „čia pat suimprovizuotą“ intermediją prieš publiką, kaip ji pas Arūną Žebriūną filme „Kelionė į rojų“ filmavosi „tose scenose“. Publika lūžo nuo meistriškos komedijos. Vadinasi, žanras įmanomas. Bet tai - ne paprasti dalykai.
-----
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
