Spektaklio „Moters dalys“ finalas nenustebina – moterų solidarumas siūlomas kaip skydas nuo pasaulio negandų, asmeninių dramų, nevykusių santykių, net mirties.
Kinematografinės išraiškos įterpimas į teatro sceną virsta galimybe paaštrinti realybės pojūtį. Toks kūrybinis sprendimas padeda atskirti spektaklio dalis, kurias galima būtų įvardinti kaip įvykį ir teismą.
Stebėti šiuos gyvuosius paveikslus, užimančius didžiąją dalį spektaklio laiko, gana greitai pasidaro nuobodu. <...> Iš vėžių išmuša tai, kad nelieka anonse žadėto trupės suvienijimo į chorą ir teatro duoklės pačiam teatrui.
Paskutinis Tumino spektaklis tapo režisieriaus viso gyvenimo apmąstymų kaleidoskopu. <...> Nors išvydome iš atskirų epizodų sukurtą spektaklį, jį perskaitėme kaip vientisą menininko dialogą su pasauliu.
Stipriausiai Augusto Gornatkevičiaus „Žiurkių“ versijoje persiskaito gyvenimo „žiurkiškumas“, kuris nepavaldus laikui. <...> Galios žaidimai „Žiurkėse“ išsisluoksniavę lyg visuomenės luomai.
„Paukščiai“ – tai spektaklis ne apie paukščius, puolančius filmo heroję, o apie visuomenę, puolančią jaunas, gražias moteris, kurios nežinia kodėl iš karto sukelia jos narių agresiją.
Kūrinio „Geismai, šventieji ir kt.“ elementų visumą interpretuojant kaip darnią nedermę, ji įgyja prasmę, tačiau pasiryžimas tai stebėti valandą, nebūtinai siejant su Sarbievijaus poetika, reikalauja ištvermės.
Atminty išlieka tik žavi spektaklio scenografija, kalbanti apie teatrą ir atsidavimą jam, – apšiurusi, pridulkėjusi, žiurkių apgraužtais dėžių kampais. Atrodo, kad jos apgraužė ir patį spektaklį.
Tikslo perteikti ir kritiškai apmąstyti to laiko realybę spektaklio „Šok, Edita, šok“ kūrėjai, regis, neturėjo. <...> Užkloja rožine nostalgija, paglosto skaudančią dabartį, primena laikus, kai visa dar buvo prieš akis.
